PAVERGTIEJI LIETUVIAI NAGRINĖJA SOVIETŲ VERGIJOJE ESANČIOS LIETUVOS EKONOMINĘ PADĖTĮ

PAVERGTOJE LIETUVOJE

• Pavergtos Lietuvos mokslininkas mini partizanų veiklą. —

• Jis neatsako kur dingo šimtai tūkstančių lietuvių. —

• Keliami reikalavimai Maskvai.

A. Jablonskis,"TARYBŲ LIETUVOS EKONOMIKA IR JOS RYŠIAI”. 215 psl. Vilnius 1968. Tiražas: 3000 egz.

Šioje populiariai parašytoje knygoje autorius aprašo dabartinės Lietuvos ekonomiką, jos vietą bendroje SSSR ūkio sistemoje; ypatingas dėmesys skiriamas 1959-1965 metų septynmečio laikotarpiui.

Įžangoje be kita ko rašoma: “Buržuaziniai nacionalistai užsienyje menkina didžiulius mūsų ekonomikos laimėjimus. Knygoje pateiktoji medžiaga paneigia emigracijoje gyvenančiųjų reakcionierių prasimanymus” (12 psl.). Tai gražus įrodymas, kad išeivijos balsas nelieka be atgarsio. Nors autorius ten pat teigia, kad jam nerūpinti polemika, vis dėlto tai pagundai atsispirti jam sunku, nes jis rašo: "Reakcijos 'teoretikų’ kalbos apie Lietuvą ne tik nėra objektyvios, bet ir neturi mokslinio pagrindo, nes jie seniai yra atitrūkę nuo realaus šiuolaikinio Tarybų Lietuvos gyvenimo, o savo pasisakymuose apie Lietuvą stengiasi propaguoti antikomunizmą ir apologetizuoti kapitalizmą” (12 psl.). Tuos gana iš aukšto pasakytus žodžius galima laikyti savotišku autoriaus užsiprašymu, kad išeivijos specialistai atkreiptų dėmesį į jo knygą ir atvėtytų joje duomenų grūdus nuo propagandos pelų. Ką gi, tai labai protingas noras, kuriam linkėtina išsipildyti. Čia pasitenkiname tik probėgšme turinio apžvalga.

Pirmame skyrelyje (14-103 psl.) autorius “iš marksistinių pozicijų” vaizduoja istorinę Lietuvos ūkio raidą. Pacitavęs Lenino žodžius “Mes norime savanoriškos nacijų sąjungos” tuo pačiu ypu jis teigia, kad 1940 metais įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija buvo toks “savanoriškas” prisijungimas (16 psl.). Vokiečių okupacijos laikotarpis apibudintas taip: “Baisiausias hitlerinių okupantų ir jų talkininkų — lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų — nusikaltimas buvo masinės žmonių žudynės. Dėl to net 1959 metais, praėjus po karo 15 metų, gyventojų skaičius Lietuvoje tebebuvo mažesnis už prieškarinį” (24 psl.). Prileidus, jog naciai išžudė apie 200,000 Lietuvos žmonių, kyla klausimas, kur gi dingo dar antratiek, kurių pasigesta 1959 metais? Veltui čia ieškoti atsakymo ir į tai, kodėl dar dabar — anno Dimini 1968 — Lietuvoje nėra tiek gyventojų, kiek jų buvo 1940 metais.

Apie pokarinį 1944-1951 metų laikotarpį, siautėjant stalininiam terorui, autorius gali tik tiek pasakyti: “(atstatomąjį) darbą Visaip stengėsi trukdyti banditinis - nacionalistinis pogrindis ir jo gaujos, susirišę su užsienio, visų pirma, JAV imperialistais bei nacionalistine emigracija ir jų vadovaujami, šie liaudies priešai, kurių bazę sudarė buožės, vokiečių karininkai ir okupantų talkininkų likučiai, patraukę iš pradžių į savo pusę apgautus kai kuriuos valstiečius bei inteligentus, žudė tar. aktyvą, darbo žmones, vykdė diversijas ir sabotažą. Vykdydami teroro priemones, jie kartu varė buržuazinę - nacionalistinę propagandą, kuri ėjo įvairiais kanalais iš užsienio. Gajos dar buvo ir okupacijos metais fašistinės propagandos liekanos. Dėl visos šios priešiškos propagandos ir banditinio teroro tam tikra vidutinių valstiečių, taip pat inteligentų dalis Lietuvoje pirmaisiais pokario metais laikėsi pasyviai” (30 psl.). Visa ši tirada užbaigiama vienu sakinėliu, kuriame suminimi ir “neigiami asmenybės kulto padariniai” (30 psl.).

Nors visas knygos svoris sutelktas ne istorinei apžvalgai, bet dabartinės ūkio padėties sklaidai, vis dėlto čia suminėtieji pavyzdžiai, kaip autorius apsidoroja su istorine tiesa, nesukelia pasitikėjimo jo intelektualiniu sąžiningumu.

Atskirame poskyryje duodama septynmečio apžvalga. Čia daug įprastinių bendrybių. Vertingesnis dalykas — lentelės su skaičiais, bet jų galėjo būti žymiai daugiau vietoj nieko nesakančių rodiklių àla "tiek ir tiek kartų” arba nuošimčių, kai palyginamasis vienetas (100 proc.) lygus nežinomajam “x”.

Vis dėlto kai kur ir nuošimčiai šį tą pasako. Pvz., dar 1965 metų pradžioje privačiam kolūkiečių ūkiui Lietuvoje priklausė 50.9 proc. visų karvių ir 47 proc. kiaulių, o tai reiškia aiškų sukolchozintos ir susovchozintos gyvulininkystės bankrotą.

Perdaug šykštūs ir paviršutiniški knygos duomenys tokiu svarbiu klausimu, kaip visuomenės sąranga, bet čia vargiai galima priekaištauti autoriui, kai sociologiniai tyrimai vos pradeda pirmuosius žingsnius ir tenka tenkintis 1959 surašymo duomenimis, kurie surinkti pagal grubią statistinę schemą, nepritaikintą visuomeniniam tyrimui. Labai abejotinos vertės visuomenės dalijimas į darbininkus, kolūkiečius ir tarnautojus, nes šitos kategorijos nei savo tarpe aiškiai išskiriamos, nei visus dirbančiuosius apima, o svarbiausia —neatspindi tikrosios visuomeninės sanklodos, kurioje skirtumai ir nuotoliai tarp atskirų sluoksnių, pvz. uždarbio ar gyvenimo lygio atžvilgiu, yra labai dideli ir įvairūs. Apie tai čia nė žodžio.

Autorių verta pagirti už tai. kad jis kai kur mėgina palyginti Lietuvą su Latvija ir Estija bei visa SSSR. Tokie palyginimai daug pasako, palengvina prieiti prie šiaip jau nelengvai sulasomų duomenų.

Palyginus su Estijos ir Latvijos urbanizacija, matyti, kad Lietuvoje esama neišnaudotų galimybių: beveik trečdalis (apie 520,000) kaimo gyventojų galėtų būti perkelta į miestą ir padidinti pramonėje dirbančiųjų skaičių nuo 10 proc. iki 16 proc. (65 psl.). Dar 1965 metų visuomeninio produkto struktūroje pramonės lyginamasis svoris nesiekė Estijos ir Latvijos 1961 metų lygio. Nors su tuo syji tam tikras ūkio išsivystymo atsilikimas (plg. 67 psl.), tačiau autorius linkęs laikyti teigiamu dalyku, kad ir ateityje žemės ūkiui teksianti stambi vieta. Jis sako: “Kadangi T. Lietuvos žemės ūkis turi palyginti neblogas gamtines sąlygas ir geras vystymosi tradicijas bei perspektyvas, tai jis ir ateityje turės visasąjunginę reikšmę TSRS darbo pasidalijime ir užims vis didesnį lyginamąjį svorį bendrasąjunginėje produkcijoje” (101 psl.). Ar toks vaidmuo sovietinėje ūkio sistemoje yra pats geriausias Lietuvos ūkinių interesų perspektyvinis sprendimas, autorius klausimo nekelia. Ir tai suprantama.

Vis dėlto netiesiogiai toks klausimas liečiamas antrame knygos skyriuje (104-181 psl.), kur nagrinėjami Lietuvos ekonominiai ryšiai SSSR viduje ir su užsieniu, čia parodoma, kaip palaipsniškai vykstąs respublikų tarpusavio “suartėjimas”. Lietuvos ūkio visišką pajungimą autorius išreiškia tokiu dėsniu: “Ekonominio išsivystymo išsilyginimo klausimų negalima spręsti mechaniškai, o tuo labiau vietininkiškai, žiūrint tik atskiros respublikos interesų, neatsižvelgiant į reikalą stiprinti visos TSRS materialinę - techninę bazę. Kiekvienos sąjunginės respublikos ekonomikos vystymo tempai ir proporcijos turi išplaukti iš viso TSRS liaudies ūkio uždavinių, remtis racionaliausiu materialinių, darbo ir finansinių išteklių panaudojimu" (109 psl., pabr. mano — E.V.Ž.). Ir kitoje vietoje: "Gamybos šakos, turinčios visasąjunginę reikšmę, apsprendžia respublikos specializaciją” (111 psl.). Argi galima aiškiau pasakyti, kad ūkis tvarkomas ne Lietuvos, bet SSSR interesais?

Knygoje plačiai nagrinėjami prekių mainai, kurie rodo, kad "liūto dalį” pasiima RSFSR. Antai, 1965 m. Lietuvos prekių apyvartoje 48.7 proc. įvežimų ir 63.7 proc. išvežimų teko RSFSR, kai užsienio šalims — tik 8.7 proc. ir 2.8 proc. (40 lent., 143 psl.).

Mažiau vietos skirta trečiam skyriui (182-203 psl.), kur nagrinėjami Lietuvos pramonės ir žemės ūkio tolesnio vystymo klausimai. Autorius pateikia eilę pasiūlymų, iš kurių galima spręsti, kad ligšiolinė praktika pasirodė perdaug išnaudotojiška ir, svarbiausia, perdaug neekonomiška. Išnaudojamas ūkis juk niekad nebuvo pelningas. Siūloma pagerinti ekonominius ryšius su Baltijos kaimynais, nustatyti racionalesnę tvarką kurui, žaliavoms, įrengimams, atsarginėms dalims ir kai kuriems maisto produktams iš kitų respublikų į-vežti bei savajai produkcijai jose realizuoti (192 psl.). Kaip tik čia visur jaučiama sunki Maskvos letena.

Išvadose pabrėžiama, kad Lietuva sudaro tik mažą SSSR ploto ir gyventojų dalį (0.3 - 1.3 proc.), bet kai kuriomis gamybos šakomis užima žymią vietą (200 psl.). Tebesąs atsilikimas nuo kitų respublikų elektrifikavimo srityje (201 psl.).

Reikia pripažinti autoriui drąsą kelti reikalavimus Maskvai pasiūlymų forma. Taip pvz. Centrinei statistikos valdybai, kad ji įvestų respublikos įvežimų - išvežimų apskaitą (202 psl.), kad SSSR Valstybinis plano komitetas atsižvelgtų savo planuose į tarprespublikinius ryšius (203 psl.). Gyvenimo praktikos pribrandintas atrodo ir siūlymas prie Lietuvos Mokslų akademijos ar Valstybinio plano komisijos suburti specialistų būrį sistemingam krašto ekonominių santykių tyrimui (203 psl.). Tai liudija savotišką atbudimą iš ligšiolinio netikro optimizmo.

E. V. Žėrutis