JAUNIMĄ BRANDINANTI APLINKA
Viename vaikų pasirodyme buvo vaidinama pasaka: vienas iš suaugusiųjų tą pasaką skaitė, o vaikai, apsirengę atitinkamais rūbais, ją vaidino. Po vaidinimo vienas iš vaikų priėjo prie manęs ir klausė: “O kodėl mums neleido kalbėti vaidinant?”
Šįmet tautinių šokių šventėje Čikagoje žiūrovai žavėjosi mūsų jaunimo pasirodymu. Anot kun. St. Ylos, jaunimas šokiu lyg malda prabilo į žiūrovų sielas. Gal būt dar buvo galima šalia Eretaitės ir vienam jaunimo atstovui leisti prakalbėti.
Šiandieną kovos apimtis nesiaurėja, o plečiasi. Geras pavyzdys yra Vietnamas. Nors ten kariai ir sudaro svarbiausią atramą kovos persvarai, bet į kovą yra įtraukti ir vaikai, ir moterys, ir seneliai. Ir jie kenčia nė kiek nemažiau, kaip kad kariai. O ir čia, šaltajame kovos fronte, matome, kad kova savo visuotinumu žodyje, spaudoje ir televizijoje išjudina visus, o riaušės ir “taikos sąjūdžiai” labiau nuskriaudžia vaikus, moteris ir ligonius, negu kad kitus krašto gyventojus.
Nepaprastai įžūli ir sustiprinta kova yra prasidėjusi dėl įtakos į jaunimą. JAV-se tam tikri politikieriai net plaukų dėvėjimu bando priartėti prie jaunuolių. O kokį gi tikslą turi visa ta mokyklų “integration” arba “busing”? Atrodo, kad tam tikri pareigūnai, jei tik galėtų, tai pradėtų “busing” ir į šeimas.
Su nustebimu tenka žiūrėti į tam tikrus JAV-bių katalikų bažnyčios dvasiškius, kurie išgauna net “nihil obstat” tikybos vadovėliams, kuriuose antrojo skyriaus vaikams aiškinama, jog tam tikrų kitų religijų dvasiškiai prilygstu apaštalams ar net Kristui. .. Kad vaikai labiau “tikėtų” ir “atsispirtų” prieš tėvų opoziciją, tai minėtuose vadovėliuose primenama, kad Kristus, vaikas būdamas, buvęs pabėgęs nuo tėvų— kitaip tariant, esą galima tėvų ir neklausyti. Išgirstame vėl, kad vienoje lietuviškos parapijos mokykloje seselė kazimierietė giriasi vaikams: “Aš nesu lietuvaitė, o tik katalikė”. Jau ir lietuviškose parapijose laikomos šv. Mišios lietuviškai, bet tik senimui; jaunimui — būtinai tik angliškos.
Suminiušiuos nuogus šio meto faktus, kurie sudaro tą aplinką, kurioje mūsų jaunimas brandina savo protą ir jausmus. Mūsų jaunimui tenka prasiskverbti per tas integracines uždangas, per sujauktą tikrovę ir turėti noro išlikti lietuviu. Jaunimui tenka atmesti viliojamai peršamą “universalinį super -žmogų” ir norėti likti “mažu žmogumi” — lietuviu. Lietuvos šis jaunimas nėra matęs ir Lietuvos okupaciją jam sunku realiai įsivaizduoti, o bolševikai visais būdais ir priemonėmis tikrąjį Lietuvos vaizdą kraipo ir gadina.
Visai nenuostabu, jei šitokioje aplinkoje jaunimo sąmonėje susitelkia daug abejonių ir svyravimų. Dar blogiau, jaunimas net nebežino kur kreiptis abejonių išsklaidymui. Naikinami autoritetai bažnyčiose, mokyklose ir visuomenėje; naikinamas ir tėvų autoritetas vaikams. Beveik visi sutiks, kad rūpinimasis lietuvišku jaunimu yra vienas iš mūsų gyvybinių reikalų. Tad turime susirūpinti tomis nuotaikomis, kurios tolina jaunimą nuo idealistinio lietuviško kelio ir daro prarają tarp vaikų ir tėvų. Viena iš tų prarajų atsiras, kai vaikai bus pripratinti prie angliškos maldos ir nebejaus lietuviškos maldos grožio. Tam grėsmė yra jau prasidėjusi.
Iškeliu šiuos klausimus, nebandydamas duoti pilnų savo atsakymų. Kviečiu “Į Laisvę” žurnalo skaitytojus tuo reikalu pasisakyti, mano iškeltus klausimus padiskutuoti. Esu tikras, kad žurnalo redakcija duos tam reikalui pakankamai vietos.
P. Narutis
