VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Praėjusiame “Į LAISVĘ” numeryje buvo užsiminta apie krepšininkų organizuojamų išvyką į okupuotą Lietuvą. Nežiūrint laisvinimo veiksnių, lietuviškų organizacijų, spaudos bei patriotinės visuomenės nepritarimo, “Vilnies” ir “Vienybės” laiminama (“Dieve, jiems padėk!”) iš antraeilių žaidėjų sudaryta krepšinio komanda rugpiūčio antroje pusėje svečiavosi pavergtoje Lietuvoje. Komandą sudarė: R. Gudas, P. Miniotas, R. Miknaitis, J. Jansonas, A. Sepetavičius, A. Jankauskas, J. Janky-Jankauskas, A. Razutis, J. Kaunas, R. Dirvoms; palydovai: R. Mieželis, dr. G. Byla-Bylaitis, A. Janulaitis, R. Babickas, A. Juškys.
Išvykos koordinatoriais lietuvių visuomenei prisistatė R. Babickas, R. Dirvonis, V. Germantas, J. Kaunas, R. Mieželis, dr. T. Remeikis ir R. Stakauskas (žiūr. “Draugas”, 1967 m. liepos mėn. 13 d.). Išvykos rengėjų buvo paskelbtas toks rėmėjų sąrašas: R. Aleksiūnas, B. Andriukaitis, R. Aninkevičius, dr. J. Any-sas, R. Babickas, A. Barakauskas, V. Bazis-Baziliauskas, R. Blinstrubas, dr. G. Byla, E. Čelkis, Z. Degutis, R. Dirvonas, A. Gelažius, V. Germanas, dr. Giedraitis, dr. A. Gleveckas, A. Gureckas, V. Karpuška, J. Kaunas, dr. F. Kaunas, A. Kiemaitis, R. Rožėnas, J. Kregždys, T. Leonas, N. Martinka, dr. P. Mažeika, V. Martinaitis, V. Memenąs, R. Mieželis, V. Mikūnas, R. Misiūnas, L. Mockūnas, G. Moors, P. Naris, dr. A. Paulius, V. Pauperas, dr. A. Petkus, G. Procuta, J. Puzinauskas, dr. L. Ragas, dr. J. Ramonas, dr. Z. Rekašius, dr. T. Remeikis, R. Stakauskas, L. Stankaitis, D. Stakytė, D. Šatas, A. Šenbergas, R. Šliažas, dr. J. Šmulkštys, dr. V. Užgirdą, V. Vepštas, R. Vėžys, A. Vosylius, S. Zupkus, Z. Žiupsnys. (“Draugas”, cit.).
Iš šio sąrašo viešus atsiribojimus nuo rėmimo paskelbė dr. J. Anysas, T. Leonas, dr. P. Mažeika, V. Memenąs.
Sportininkus į kelionę iš Chicagos išlydėjo Ed. Šulaitis ir nevykstą “koordinatoriai”, New Yorke sutiko, globojo ir palydėjo vietos santariečiai - šviesiečiai, vadovaujami Gurecko, Misiūno, Zauniutės, vienybiečiai — A. Šalčius, J. Valaitis, S. Narkeliūnaitė ir dailininkas V. Jonynas.
Išvykos dalyvių ir rėmėjų tarpe pastebimas tikras margumynas, nuo pasiklydusių apaštalų, visai situacijoje nesusivokiančių smalsuolių, iki senstančių, bet dar labai norinčių žaisti krepšininkų, neįvertintų “didvyrių”, W. E. B. DuBois klubo narių, paprastų nuotykių ieškotojų, nuolatinių “rezistentų” prieš tvarką, drausmę ir bendruomenišką autoritetą. Tam tikra dalis “koordinatorių” ir rėmėjų viešumoje nepasirodė. Jie likosi užkulisiuose dėl oportunistams charakteringo atsargumo (‘pažiūrėsime, kas iš viso to išeis — pradžioje tegu galvas kiša kiti’), dėl turimų Amerikos lietuvių gyvenime oficialių pozicijų arba dėl baimės sugadinti asmeniškų "biznį”.
Lietuvoje krepšininkai pasirodė blankiai ir kaip sportininkai (okupuotos Lietuvos laikraščiuose rašyta, jog nė vieno jų į pirmąjį "respublikos" penketuką neįtrauktų) ir kaip lietuviai (savo tarpe kalbėjosi ir žaidynių metu rėkavo angliškai —ir sekliai moką angliškai buvę priskirti). Į Ameriką grįžo tyliai, vienur kitur bendraminčių pagerbti ir paguosti. Privačiai ar uždaruose susirinkimuose jų pasakojamos istorijos prieštaraujančios: vieni matę skurdą, antri — pažangą, vieniems ten laisvė, antriems — vergija; kartais net tas pats kelionės dalyvis su vienais kalba vienaip, su antrais — kitaip, nors, grįžtant, palydovai šiek tiek ir informavę, kaip kalbėti.
Kai kuriems giliau galvojantiems šios išvykos dalyviams ir rėmėjams po viso to kiek atsivėrė akys: jaučiasi tuo “tautos gelbėjimo" žygiu apsivylę ir gailisi iš vis į jį įsivėlę.
Koordinatorius K. Mieželis, ALT-boje atstovavęs Santaros - Šviesos federacijai, vieningu nutarimu (prieš balsuojant tik dr. J. Valaičiui) 1967 metų rugpiūčio mėn. 4 posėdyje iš ALT-bos buvo pašalintas. Dr. T. Remeikio, vyr. “Lituanus” redaktoriaus, aktyvus įsijungimas į išvykos organizavimą jau praktiškai į pavojų pastatė šio labai reikalingo žurnalo egzistenciją, o neblogai suplanuotas "Lituanus” fundacijos vežimas kažin ar iš vis pajudės, jei tautinį darbą ir kovą dėl Lietuvos laisvės remianti patriotinė visuomenė negaus reikiamų užtikrinimų.
Amerikos lietuvių spauda apie išvyką daug rašė iki sportininkų iškeliavimo. Spaudos ir patriotinės visuomenės nusistatymas buvo neigiamas. Išvykos rengėjai paskelbė vieną ilgesnį pareiškimą ir antrą trumpesnį — atsiribojimą nuo komunistinės “Vilnies” solidarumo, nors spaudai skirtą informaciją siuntinėjo ir komunistų laikraščiams.
Nepasisakydama dėl išvykos rengėjų deklaruotos “meilės ir ištikimybės Lietuvai ir lietuvių tautai”, patriotinė spauda reiškė sekančius abejojimus:
1. Išvykos rengėjai viešai skelbė, kad "išvyka .. . vykdoma visiškai privačiu pagrindu”, kai tuo tarpu slapta įsteigė ad hoc fiktyvią organizaciją "American Lithuanian Sports and Cultural Activities Committee” ir ją inkorporavo Illinois valstybėje.
2. Jie skelbė, kad esą kviečiami (mano pabraukta — J. ž.) ir laukiami kaip svečiai Lietuvos Krepšinio Federacijos”, kada tokios federacijos pavergtoje Lietuvoje nėra.
3. Išvykos dengimas JAV prezidento Lyndon B. Johnsono ir buv. prezidento Dwight D. Eisenhowerio bei Jaunimo kongreso rezoliucijų autoritetu buvo laikomas pigiu rengėjų manevru lietuvių visuomenei dezorientuoti.
Grįžusius iš kelionės sportininkus Amerikos lietuvių spauda sutiko visiška tyla. Nelauktą išimtį (nekalbant apie komunistiškus ir prokomunistiškus laikraščius) padarė Clev velande išeinanti "Dirva”, kuri pagrindinio bendradarbio B. Railos rašalu išvyką labai palankiai įvertino, tik veiksniai, girdi, ‘perdaug pasikarščiavę’ ir ‘baisiai sužaloję savo autoritetą’ (žiūr. "Dirva”, 1967 m. spalio mėn. 13 d., Nr. 109).
Prisiminus, kad, iš vienos pusės, vos prieš mėnesį dėl nepagrįstų įtarinėjimų ta pati “Dirva” atsisakė spausdinti ilgamečio tautininkų veikėjo, finansinio rėmėjo ir Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos garbės nario Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininko Juozo Bachuno straipsnį ir kad jis su savo pareiškimu turėjo nueiti į "Draugą” (žiūr. 1967.IX.19 numerį), iš kitos pusės, pasekus 1967 m. bėgyje tame laikraštyje paskelbtus straipsnius (jų buvo bent keliolika) apie dr. Mariją Gimbutienę, kuri “vaisingai bendradarbiaujanti ir su tarybiniais etnografais” (“Dirva”, 1967 m. rugpiūčio mėn. 9 d., Nr. 87) ir tarybinėmis institucijomis, “Dirvos” zigzagai bendravimo ir bendradarbiavimo klausimu darosi dar labiau mįslingesni.
Okupanto kontroliuojama pavergtos Lietuvos spauda, priešingai mūsiškei, žaidynių nereklamavo ir apie besilankančius iš JAV lietuvius sportininkus tylėjo. Santūriai prabilo ir vieną kitą nuotrauką įdėjo jau jiems iš krašto išvykus. Tarybiniai organai neleido pažadėtų žaidynių pravesti nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei Panevėžyje, būk "dėl įsitempusios tarptautinės padėties”. Vietoj to jie buvo nuvežti į ... Druskininkus, kur “tarptautinė įtampa” būk mažesnė. Išvykos vadovai nuolankiai vykdė tarybinių organų įsakymus ir dėl susitarimo laužymo protesto nereiškė. Kitaip pasielgė prieš kelis mėnesius Maskvoje amerikietis negras trambonistas: atsidūręs panašioje situacijoje, pareiškė protestą ir pagrąsino tuoj pat iš Sov. Sąjungos išvyksiąs. Tąsyk jo reikalavimai buvo patenkinti.
Amerikos lietuvius sportininkus, atvykusius į Vilniaus aerodromą, sutiko ir vėliau globojo "Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas”, veikiąs tiesioginėje Maskvos kontrolėje.
Kalbant apie visą šį reikalą, svarbiausia reiktų išsiaiškinti, kodėl Maskvai prireikė įsivilioti į pavergtą Lietuvą organizuotą Amerikos lietuvių vienetą ir paskui jį izoliuoti nuo Lietuvos žmonių. Į pirmą klausimo dalį tiksliausią atsakymą, tur būt, davė "Vienybės” Girkalis: “Sportininkų išvyka tikrumoje yra protestas prieš 1966 m. Clevelande veiksnių konferencijos priimtą rezoliuciją”. Maskvai rūpėjo surasti tautinės atsakomybės jausmo neišugdžiusių ar jį jau praradusių žmonių grupę, kuri išdrįstų sulaužyti užsienio lietuvių vedamos kovos už Lietuvos laisvę solidarumą. Tokių surado, ir tai galės įrašyti į komunistų revoliucijos 50 m. sukakties aktyvą. Padarius pradžią, Maskva tikisi, ateityje atsiras ir gausiau panašių “drąsuolių”, ir vieningas laisvės kovos frontas visai bus suardytas. Tąsyk okupacijos įteisinimas — tik laiko klausimas. Maskva planus ruošia ne vienai dienai.
Taip pat lengva suprasti, kodėl Maskvos patikėtiniai atsikviestus sportininkus laikė “pavožę po puodu”. Juk net mažytė reklama į žaidynes būtų sutraukusi tūkstantines minias, kurios būtų pademonstravusios tikruosius pavergtos tautos jausmus komunistų skelbiamiems “tautos degeneratams”, “karo nusikaltėliams", “nacionalistiniams banditams” ir jų vaikams. Tautinio entuziazmo banga iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio būtų persiritusi per visą Lietuvą. Prie to okupaciniai pareigūnai jokiu būdu negalėjo prileisti, tad tyliai ir išvežė paklusnią grupelę į Druskininkus, kur “tarptautinė įtampa” mažesnė.
Sportininkai į pavergtą Lietuvą buvo iškviesti ne išeivių ryšiams su tauta krašte užmegzti, bet Lietuvos pavergimui įstiprinti ir eventualiam okupacijos įteisinimui kelius nutiesti. Jei kas iš išvykos organizatorių ir rėmėjų vykstančius sportininkus į pavergtą tėvynę kitokiom viltim palydėjo, įrodė totališką (ir fatališką) Lietuvos okupanto nepažinimą ir savo politišką kūdikystę.
Išvykos rengėjai, koordinatoriai, palydovai, dalyviai, viešieji ir slaptieji rėmėjai, nežiūrint, kokios būtų buvusios jų intencijos, šiuo žygiu patapo laisvės kovos dezertyrais ir atžymėjo save tautinės ir asmeninės gėdos žymėm. Jų pareiga negarbingas žymes garbingai nusiplauti.
