Nedarbingų kolchozninkų aprūpinimas
Atėmusi iš ūkininkų žemę ir jiems užkorusi sovietinės baudžiavos jungą, Sovietų Sąjunga iki 1965 pradžios diskriminavo ir kolchozininkų senatvę bei invalidumą. Senatvės ir invalidumo sovietinis draudimas telietė darbininkus ir tarnautojus, tik ne kolchozninkus. Tik nuo 1965 sausio 1 senatvės ir invalidumo pensijos teisė suteikta ir kolchozninkams. Sovietų Sąjungos kolchozų pensijų ir pašalpų įstatymą, kuris taikomas ir okup. Lietuvoje, sovietinė Lietuvos spauda, taip sakant, su trimitais ir būgnais paskelbė kaip ypatingą Kremliaus geradarybę. Pravartu tad tą “geradarybę” palyginti su esama padėtimi satelituose ir su buvusia padėtimi nepriklausomoje Lietuvoje.
Pirmiausia tenka konstatuoti, kad kolchozų pensijų atveju, gal todėl, kad iki 1965 pradžios nebuvo Sovietų Sąjungos pavyzdžio, satelitų praktika nėra vieno sukirpimo. Kiekviena satelitinė valstybė turi savo atskirą tvarką, išskyrus bendrus principus karo ir partizanų invalidams, kurie yra favorizuojami, taip pat kolchozų administracijos pensijas, kurios yra aukštesnio lygio už kolchozninkų pensijas visuose satelituose.
Pagal Sovietų Sąjungos kolchozų pensijų įstatymą pensijos didumą nustato kolchozninko vidutinis uždarbis. Pensijai skiriama 50 proc. uždarbio iki 50 rublių ir 25 proc. uždarbio virš 50 rublių. Tad kolchoz-ninkas, uždirbęs per mėnesį vidutiniškai 50 rublių, pensijos mėnesiui gali gauti 25 rublius; uždirbęs 70 rublių — nuo pirmų 50 rublių — 25 rublius, nuo likusių 20 rublių — 5 rublius. Viso nuo 70 rublių mėnesinio uždarbio pensijos išeina 30 rublių. Sovietų duomenimis 1963 vidutinis metinis kolchozninko uždarbis buvo 320 rublių arba 26,67 rubliai per mėnesį. Tad pagal įstatymą kolchozninko pensija mėnesiui išeitų 13,33 rubl. Sovietų Sąjungos kolchozų pensijų įstatymas yra dar viena nauja priemonė kolchozninkams spausti, kad daugiau gamintų, nes nuo to priklausys jų senatvės ar invalidumo pensijos didumas. Kad tuo būdu gerų žemių kolchozninkai privilegijuojami, o prastų diskriminuojami, — dėl to, matyt, Kremliui galvos neskauda.
Lenkijoje, kur sukolchozinta tėra 11 proc. žemės ūkio, kolchozninkų pensijos yra kaip jaukas daugiau ūkininkų savanoriškai j kolchozus pritraukti. (Lenkijoj tebėra 3,584,000 individualinių ūkių ir tik 1326 “kolchozai”, teisingiau — gamybiniai žemės ūkio kooperatyvai, nes sudaryti ne prievarta, kaip Sovietų Sąjungoj, o savanoriškai). Lenkijoj tėra 520 kolchozų pensininkų. Teisę į pensiją kolchozninkas įgyja, išdirbęs kolchoze nemažiau kaip 2 metus, jei į kolchozą įnešė ne mažiau kaip 2 ha savo žemės, ir išdirbęs kolchoze ne mažiau kaip 5 metus, jei į kolchozą įnešė mažiau kaip 2 ha savo žemės arba visai nieko neįnešė. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos įstatymas reikalauja 25 metų darbo kolchoze vyrams ir 20 metų moterims. Amžiaus riba senatvės pensijai ta pati: 65 metai vyrams ir 60 moterims. Lenkijoje įnašus kolchozų pensijų fondui daro tik valstybė. Sovietų Sąjungoj — įnašų dali moka kolchozai. Abejur pensininkams leista naudotis sodybiniais sklypais. Pensijos minimumas Lenkijoj 468 zlotai, Sovietų Sąjungoj — 12 rublių mėnesiui.
Čekoslovakijoje 1963 buvo 169,156 kolchozninkai pensininkai. Pensijos minimumas 230 kronų, maksimumas — 650. Sovietų Sąjungoj minimumas 12 rublių, maksimumas 102 rubl. Amžiaus riba senatvės pensijai gauti: 60 metų vyrams ir 53-57 metai moterims. Sov. Sąjungoj 65 ir 60 metų. Čekoslovakijos kolchozninkai visų rūšių socialiniam draudimui moka 11,2 proc. savo uždarbio. Pensijai gauti darbo stažas — 25 metai ir vyrams ir moterims. Sovietų Sąjungoj: vyrams 25, moterim — 20 metų darbo stažo. Sodybinis sklypas paliekamas.
Vengrijoje kiekvienas pensininkas metams gauna 200-250 kg. kviečių arba rugių šalia savo sodybinio sklypo derliaus. Vidutiniška mėnesinė pensija 378 forinai. Amžiaus riba pensijai gauti: 65 metai vyrams ir 60 moterims. Darbo stažas — 20 metų ir vyrams ir moterims. Kadangi Vengrijos kolchozai dar tiek metu neegzistuoja, įstatymas numato pensijos minimumą, 260 forinų, amžiaus ribą sulaukusiam kolchozninkui, kuris per savo buvimą kolchoze per metus yra surinkęs 120 darbadienių (vyras) ar 80 darbadienių (moteris). Kolchozninkų pensijų fondui sudaryti Vengrijos kolchozninkai moka 27 forinus kas mėnesis. Skirtumą primoka valstybė. Vengrijoj yra 282,000 kolchozninkų pensininkų. Pensijos didumas nepareina nuo kolchozo pajamų ar derliaus.
Bulgarijoje kolchozų pensijos įvestos 1957. Bet jau prieš sovietų įsigalėjimą Bulgarijos ūkininkams valstybė nuo 1941 mokėjo senatvės pensijas, kurias ir šiuo metu gauna tie ūkininkai, kurie nepriklauso kolchozams. Kolchozininkų pensijos yra didesnės. Viso pensininkų — 845,000. Pensijos minimumas 10 lejų, maksimumas — 40 lejų. Amžiaus riba pensijai gauti: vyrams 60 metų, moterims 55 metai. Pensijų fondui sudaryti kolchozai moka 6 proc. nuo atlyginimams skirtos sumos, kolchozninkai 2 proc. nuo savo atlyginimo ir reikalingą skirtumą primoka valstybė. Darbo stažas — 25 metai vyrams ir moterims, bet ne vien kolchoze, o apskritai žemės ūkyje.
Rumunija, kaip ir Sovietų Sąjunga, lig šiol kolchozų pensijų bendro įstatymo neturėjo. Nedarbingų kolchozninkų likimas parėjo nuo kolchozo geros valios. Atrodo, kad Sovietų Sąjungos kolchozų pensijų į-statymas bus pavyzdys ir sovietinei Rumunijai.
Nepriklausomoje Lietuvoje pagal seną tradiciją ūkininką išlaiko iki mirties jo ūkis, net ir tuo atveju, kai ūkio valdymas perleistas sūnui ar dukrai. Todėl ir ūkininkų senatvės pensijų klausimas nebuvo aktualus. Pagal 1936 "Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymą” ir 1938 “Nukentėjusiųjų nuo nelaimingųjų at sitikimų dirbančių žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymą” žemės ūkio darbininkai ir valdytojai, dėl darbo laikinai pasidarę nedarbingi, gavo pašalpą du trečdalius savo uždarbio, pradedant šešioliktąja nedarbingumo diena, ir medicinos pagalbą: vaistus, tvarstomąją medžiagą, prireikus ligoninės gydymą; (b) dėl darbo pastoviai praradę (1) žemės ūkio darbininkai ne mažiau kaip 10 proc. darbingumo, mažažemiai — ne mačiau kaip 30 proc. darbingumo, stambesnieji ūkininkai (kurių valstybinio žemės mokesčio išėjo daugiau kaip 60 litų) — ne mažiau kaip 60 proc. darbingumo, ir visų jų šeimų nariai, netekę ne mažiau kaip 30 proc. darbingumo, turėjo teisę į pensiją iki 75 proc. savo uždarbio. O kai invalidui reikalinga nuolatinė kito žmogaus priežiūra — 100 proc. savo uždarbio. Be to, invalidas, nustojęs daugiau kaip 70 proc. savo darbingumo, už kiekvieną tikrą, įsūnytą, įteisintą vaiką ar povaikį ligi 15 metų amžiaus dar gavo vaikų priedą 10 proc. savo pensijos už kiekvieną, bet iš viso ne daugiau visos pensijos kaip 100 proc. savo uždarbio.
Invalidui mirus, našlė gavo vieną trečdalį mirusiojo turėto uždarbio, vaikai iki 15 metų amžiaus — po vieną penktadalį mirusio turėjo uždarbio. Tik bendra visų jų pensijos suma negalėjo būti didesnė kaip 75 proc. mirusio turėto uždarbio.
Pagal Sovietų Sąjungos įstatymą I grupės kolchozų invalidai gali gauti pensijos 50 proc. savo uždarbio iki 50 rublių ir 25 proc. likusio uždarbio, o II grupės invalidai — tik 40 proc. savo uždarbio iki 50 rubl. ir 25 proc. likusio uždarbio. Pensijos minimumas I grupei 15 rublių, II grupei — 12 rublių. Invalidui mirus, našlė, jei buvo nedarbinga, gauna 30 proc. mirusio turėto uždarbio iki 50 rublių ir 10 proc. likusio uždarbio. Apskritai, mirusio pensininko pensiją gali gauti tik nedarbingi jo šeimos nariai, kuriuos mirusis išlaikė. Jei tokių lieka 3, tai jie gauna 50 proc. mirusio turėto uždarbio iki 50 rublių ir 25 proc. likusio uždarbio; jei 2 — 40 proc. iki 50 rublių ir 10 proc. likusio. Nėr palyginimo, sovietinis invalidumo aprūpinimas daug prastesnis, nei buvo nepriklausomos Lietuvos.
R. D.
Red. pastaba. Daugiau apie Sovietų Sąjungos kolchozų pensijas ir pašalpas rašo “Sukolchozintas žemės ūkis”.
Lietuvos darbininko atlyginimo perkamoji galia 1939 metais vidutinio uždarbio darbininkas galėjo už mėnesinį atlyginimą nusipirkti 2 kostiumus arba 130 svarų sviesto arba 430 svarų jautienos.
1962 aukšto uždarbio darbininkas galėjo už savo mėnesinį atlyginimą nusipirkti pusę kostiumo arba 70,5 svarų sviesto, arba 148 svarus jautienos (jei gautų).
