Sekame dramos antrą veiksmą

Idėjos spaudoje

Emigracija rašo vienos savo dramos antrą veiksmą. Dramos, kuri vadinama kartais "kultūrinių ryšių”, kartais "kultūrinio bendradarbiavimo” vardu. Pirmame veiksme vyriausias aktorius buvo Almus, jo šešėly Al. Gimantas, Kiznis; kiti dar mažiau pasireiškė. Aktoriai neturėjo pastovios rampos. Gastroliavo Tėviškės Žiburiuose, Aiduose. Patetiškiausiai pasireiškė Darbo žurnale, tuo garsu susprogdindami žurnalą ir užgesindami sau šviesas kituose laikraščiuose: Veltui A. Šalčius skardenosi gandais apie būsimą Flux žurnalą, apie "fundaciją”, kuri tos dramos vaidybą finansuotų ir organizuotų. Po Darbininke paskelbto valstybės departamento pareiškimo, atrodo, tam veiksmui atėjo finalas. Vyriausias aktorius gavo komunistinėje Laisvėje rolę — antraeilę, trečiaeilę, ar tik kampininko — "lietuviškų kultūrinių naujienų" apžvalgininko. Tarp tų "kultūrinių naujienų” priklauso ir apžvalgininko pagieža laisvinimo veiksniam, visiem tremtiniam, valstybės departamentui. Bet jo balsas jau nebegirdimas lietuviškai visuomenei, nebeįdomus tiem, iš kurių buvo visos dramos idėja; tepatenkina jo paties vidaus norą rašyti, rašyti, rašyti.

NAUJO VEIKSMO AKTORIAI

Antras veiksmas skiriasi. Turi daugiau aktorių, o svarbiausia turi pastovią rampą — Vienybės laikraštį, leidžiamą V. Tysliavienės, redaguojamą S. Narkeliūnaitės. Tarp aktorių buvo atkreiptas dėmesys į Vytautą Širvydą, Ed. Šulaitį, J. Gobį, slapyvardį Girkalnį, o jų visai akcijai aureolę uždėti, politinę ideologiją formuluoti mėgino V. Kv. Metmenyse (žr. vertinimas Į Laisvę Nr. 31); jis ir vardą jam parinko — trečiafrontininkų.

Šių aktorių rolė nevienodo svorio, ir jų veikimo eigoje dėmesio verta tam tikra evoliucija. Keletas jos ženklų. — Pro skundus: jie mus skriaudžia; pro kaltinimus: jie nenori ryšių su tauta; pro patetiškus pasigyrimus: o betgi mes laimėjome, — ima rodytis ramesni pasisakymai, aiškiau ryškinamos mintys ir savo giminystės ar priklausomybės apribojimas. Antai Girnakalis rado reikalo atsiriboti nuo savo pirmatako Almaus, dabar Išlaužo, kuris nuėjo į komunistinę Laisvę. Ed. Šulaitis, paprovokuotas dr. V. Paprocko, kad pritaria “kultūrinio bendradarbiavimo“ akcijai, Dirvoje pasiskelbė, kad tokiom temom nerašęs ir savo pritarimo nesąs paskelbęs. Lieka tad du pagrindiniai —    Širvydas ir Girnakalis, kurie tom temom daugiausia pasisako.

RYŠIAI - SU KUO?

Jei dramos vardas “kultūriniai ryšiai" ar “kultūrinis bendradarbiavimas“, tai logiškas klausimas: su kuo? Su okupacine administracija ir jos pareigūnais? Su tos administracijos pavergtais lietuviais? Tokius klausimus kėlė ir teigiamai į antrąją galimybę atsakė spauda, kovojanti prieš komunizmą ir komunistinę okupaciją Lietuvoje. Dramos pirmojo veiksmo aktoriai į tą klausimą atsakyti aiškiai vengė. Netgi ir ideologas bei apologetas V. Kv. kalbėjo bendru ir maža ką sakančiu žodžiu: “su tauta”, “su Lietuva“. Vytauto Širvydo paskutiniai pasisakymai jau kalba žodžiais, formuluotais kitos lietuvių spaudos —    ryšiai “lietuvio su lietuviu”. Ir V. Sirvydas aiškiai atskiria okupacinį režimą nuo okupuotų lietuvių šiais pareiškimais: "Dabartiniu momentu tauta yra kalėjime... išeivio pareiga yra visokiomis priemonėmis laužtis pro okupanto geležinę uždangą ir, žmogus su žmogum, lietuvis su lietuviu, narstyti santykius tarp išeivio ir lietuvio tėvynėje. Laiškai, siuntiniai, turistai, matyt, okupantui nepatinka. Todėl privalėtų patikti mums ir būti kuo plačiau praktikuojami“ (Vienybė Nr. 29). Tai jau didžia dalimi artėjimas į tai, kuo tiki didžioji išeivijos dauguma ir ką praktikuoja jau nuo tada, kai dar "kultūrinių ryšių” spektakliai nebuvo garsinami. Taigi dramos vardas jau galėtų būti pilnas: "kultūriniai ryšiai — lietuvio su lietuviu”, bet ne “kultūriniai ryšiai — su okupaciniu režimu”.

"BENDROS KALBOS IEŠKOJIMAS”

Girnakalis tebekalba pirmojo veiksmo aktorių terminais: “Kultūrinių ryšių šalininkai ieško ryšių su savo tauta” (Vienybė Nr. 24); “Ieškoti ryšių su tauta nėra nuodėmė, bet kiekvieno lietuvio pareiga" (Nr. 27), taip kalbėjo autorius, teisindamas S. Narkeliūnaitės “ryšius”: “Emigracija turi ieškoti ryšių su metropolija" (Nr. 29).

Jis tebesiūlo ieškoti “bendros kalbos galimybių”, tardamas:    “Mes (Vienybės kolektyvas?) atstovaujam pažiūrą, kad kai kurios bendros kalbos yra galimos net ir pasaulėžiūros pagrindų vieni su kitais nesuderinus... Lietuvą valdanti partija neabejotinais draugais laiko tik tuos, kurie be jokių sąlygų komunistų partijai gali deklaruoti: jūsų tikėjimas yra mūsų tikėjimas, jūsų džiaugsmai yra ir mūsų džiaugsmai. Atrodo, kad tuo keliu norėtų eiti Laisvės bendradarbis Išlaužas". Girnakaliui tas kelias nepriimtinas. Tačiau jis vis tiek siūlo kalbėtis su ta “Lietuvą valdančia partija”, kurios "pasaulėžiūros pagrindai” yra kitoki.

Šiame siūlyme "bendros kalbos ieškoti“ vėl sustoji prie klausimo: su kuo? Girnakalis siūlė su “Lietuvą valdančia partija", kuri nėra "suderinus savo pasaulėžiūros pagrindų" su išeivija. Bet čia ir yra pagrindinė siūlymo klaida: tokio partnerio, su kuriuo siūlo kalbėtis, nėra. Lietuvą valdo ne "kitos pasaulėžiūros partija”, bet kitos valstybės okupacinis režimas. Nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos nėra; tėra tik Sovietų Sąjungos komunistų partijos padalinys, ir ji Lietuvos nevaldo, o valdo tiesiogiai Maskva. Siūlymas “bendros kalbos ieškoti“ su valdančiais realiai turėtų reikšti — kalbėtis ne su lietuviais komunistais, bet su okupantu, su Maskva.

"TIESA PER VIDURĮ“

Girnakalio tolimesnė galvojimo žymė tuojau iškyla jo atsiliepime apie V. Vaitiekūno rašinį, Į Laisvę paskelbtą. Esą “V. Vaitiekūno darbas būdingas visiems kovotojams su bolševizmu tuo, kad iš tarybinio gyvenimo renka tik neigiamybes ir nepasisekimus. Tarybiniai rašiniai paprastai apie neigiamybes ir nepasisekimus nutyli. Atrodo, kad tiesa yra kažkur per vidurį” (Vienybė Nr 26). Tokis "tiesos per vidurį” išpažinimas duoda praktinį metodą gyvenimo faktam vertinti:    paėmei komunistinio

šaltinio teigimus, paėmei antikomunistinio šaltinio priešingus teigimus, imi "per vidurį”, ir bus jau tiesa. Galėtum laikyti, kad tai senojo Hėgelio dialektinis metodas, išreikštas trim žodžiais: tezė antitezė — sintezė. Jį pasisavino iš Hėgelio ir dialektinis materializmas.

Toks metodas galvoti gali būti vaisingas, jei jis tinkamai vartojamas. Kaip jį mėgina vartoti Girnakalis, rodo kitas pavyzdys, kai jis vertina Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Rašo: “Nėra ko operuoti Lietuvos dvasininkų pasisakymais, kad jie laisvi. Mes žinome, kad Kristus įsakė: “Eikite ir mokykite visas tautas”, bet Lietuvoje to neleidžiama. Su kokiais nors išskaičiavimais daromi pareiškimai apie laisvę mūsų neįtikina". Tai autoriaus atsakymas vienai pusei — sakykim, tezei. Bet pagal savo galvojimo schemą turi duoti atsakymą ir antrai pusei — antitezei, tad rašo toliau: “l ik iš kitos pusės, nerandame reikalo ginti dvasiškuos pamėgtų žemiškosios gerovės privilegijų, kaip tai turtų, politikavimo, netikinčiųjų vienokio ar kitokio persekojimo ir t. t.” (Vien. Nr. 29). Iš tų žodžių aiškus autoriaus "per vidurį” galvojimo kelias: pasmerkė vieną pusę, Bažnyčios laisvės persekiojimą, pasmerkė antrą pusę, dvasininkų politikavimą, privilegijų ieškojimą, netikinčiųjų persekiojimą. Nors savos išvados (sintezės) nepadarė, bet užtenka to, kad abidvi puses jau pasmerkė, tegul pats skaitytojas susiras "tiesą per vidurį”.

Galvojimo metodas tiesai surasti autoriaus žodžiuos pavirto įrankiu sau ir kitiem nuo tiesos į šalį nustumti. O pavirto tuo klaidinimo įrankiu dėl to, kad antras autoriaus tvirtinimas (antitezė) yra sufalsifikuota, paimta iš savo galvojimo, ne iš realaus gyvenimo. Ar yra tikrovės faktas, kad dabartiniu metu Lietuvoje dvasininkai siekia privilegijų, politikavimo, turtų, netikinčiuosius persekioja? Autorius nauju sakiniu tuojau persimeta į nepriklausomos Lietuvos praeitį. Bet faktų sugrupavimas iš skirtingų epochų ir veda ne į tiesą apie dabartinę padėtį Lietuvoje religiniu atžvilgiu, o į klaidą, nors ji ir bus vadinama "tiesa per vidurį”.

Netgi ir iš Girnakalio atsiliepimo apie V. Vaitiekūno rašinį aikštėn kyla, kaip "tiesos per vidurį" ieškotojas savo išvadas padaro iš nerealių prielaidų. Antai, viena jo išvadai prielaida (tezė): V. Vaitiekūnas surinko neigiamybes; antra prielaida (antitezė): tarybiniai rašiniai paprastai neigiamybes nutyli; autoriaus išvada: taigi tiesa kažkur per vidurį. Tenka pastebėti, kad antra autoriaus prielaida nereali, nes V. Vaitiekūnas savo rašiny faktus surinko kaip tik iš “tarybinių rašinių".

Sustoti teko konkrečiau ties šio galvojimo skylėm, nes tokis galvojimas yra vienas iš vidinių variklių, kurie plėtoja "ryšių" dramos aktorių jėgas klaidinga kryptimi, kuria konfliktus su tiesa, o taip pat su visuomene, kai ji, besiklausydama aktoriaus, ima reaguoti.

BALSAI IŠ "PUBLIKOS"

Dirvoje, L. Lietuvoje buvo paskelbtas dr. V. Paprocko pranešimas ALT Sąjungos konferencijoje. Pranešimas aiškiai pasisakė prieš "kultūrinį bendradarbiavimą” kaip bendradarbiavimą su okupantu, okupanto sugalvotą ir reklamuojamą per komunistinę spaudą; pasmerkė Vienybės laikraštį, kaip tos sovietinės idėjos garsiakalbį Amerikoje; apkaltino visuomeninių organizacijų vadus ir laisvinimo veiksnius, kad jie bendradarbiauja su "kultūrinio bendradarbiavimo garsiakalbiu Vienybės laikraščių, remia jį pinigais, skelbimais ar tylėjimu. Dirva, Draugas, Darbininkas, Naujienos, Keleivis ir kiti laikraščiai aiškiai buvo pasisakę prieš Vienybės koliaboracinę liniją, tačiau dr. V. Paprocko pranešimas buvo ypatingas dviem atžvilgiais: reikalavo stoti į aiškią kovos poziciją, atsiribojant nuo to židinio, kurį laiko koliaboraciniu; antra, tai buvo balsas, kilęs ne iš "veiksnių”, iš kurių paprastai laukiama direktyvų, bet "iš publikos”.

Iš tos pačios "publikos” pasiskardeno ir priešingas balsas — V. Alksninio, kuris kalbėjo: yra Vienybėje blogų dalykų, bet yra ir gerų; reikia palaikyti santykius ir per juos daryti geros įtakos Vienybei... Tai galvojimas, panašus į tą, iš kurio plaukia ir "bendradarbiavimo” su okupacinio režimo atstovais siūlymas — reikia bendradarbiauti ir stiprinti jame antiokupacinius nusistatymus.

Tur būt, atsitiktinis dalykas, kad šios “ryšių” dramos trejopi nusiteikimai pasireiškė kaip tik tautininkų srovės spaudoje ir veikėjuose: koliaboravimas su okupantu, griežtas atsiribojimas nuo koliaboruojančių, atlaidus neutralumas koliaboruojantiems. Panašių nuotaikų gali būti ir bet kurioje kitoje srovėje. Tačiau didžioji dalis spaudos ėmėsi aiškios pozicijos prieš koliaboruojančias idėjas — Darbininkas, Draugas, Dirva, Keleivis, Laisvoji Lietuva, Naujienos. Ji ir sudarė visuomenės opinją.

Tokioje padėtyje paliekame antrą veiksmą, jo aktorių ir klausytojų vidaus nuotaikas toliau rutuliotis, o gal pradėti ir trečią...

PRIEŠ TREČIAM PRASIDEDANT

Emigracinės dramos naujam veiksmui prielaidos telkiasi. Jei dramos svarbiausias variklis yra Lietuvos laisvės idėja — kaip į ją geriau eiti, kovojant be kompromiso, ar koliaboruojant ar kapituliuojant, pačios idėjos atsisakant ar net prieš ją veikiant, — tai kovojančioji pusė ligi šiol labiausiai rėmėsi prielaida, kad su Vakarų kova prieš komunizmą siejasi ir pavergtų tautų laisvės eiga. Niekas nemanė, kad Vakarai eitų dėl svetimos laisvės kariauti, kaip komunistai kad eina svetimos laisvės pavergti. Tačiau manė: Vakarų interesas yra kova prieš komunizmą; tokiu atveju jų interesas yra ir aktyviai paremti diplomatiniu, ūkiniu, propagandiniu spaudimu Sovietams pavergtų kraštų lasvės naudai.

Drauge paskelbtas Vliko pirmininko dr. A. Trimako raštas kalbėjo dėl Vakarų kintančių nuotaikų — nuo šaltojo karo į "nusiangažavimą” Europos atžvilgiu, j “accomodation”. Sukama į tokias pozicijas, kad Vakarų politika gali nustoti rėmus pavergtų kraštų kovos dėl laisvės idėją ir visai nutilti. Tokios kai kurių srovių atkakliai siekiamas perspektyvas duoda suprasti ir Vliko pirmininko žodžiai apie pavergtų ir Vakarų santykius toliau: "Lietuvių tauta neprašo kitų, kad ją laisvintų, bet ji reikalauja tokių pat sąlygų, kokios buvo suteiktos kolonialinėms tautoms išsilaisvinti" (Draugas Nr. 198). Tai reiškia perspektyvą, kad kova gali eiti ne prieš Sovietų kolonializmą su Vakarų parama tai kovai, kaip bent iš dalies lig šiol, bet kovą gali tekti perkelti ir prieš Sovietų kolonializmą ir prieš Vakarų tam tikrų srovių pataikaujamą sovietiniam kolonializmui politiką.

Šita perspektyva ar gal jau vykstanti padėtis gal daugiausia bus paveikusi Vliką pasiduoti Bendruomenės iniciatyvai daryti pastangų, kad būtų sujungtos realios pajėgos laisvės kovai bendrame laisvinimo organe. Jei tai įvyks, aktorių kolektyvas, kurie atstvauja laisvės kovos idėjai, sustiprės. Tai viena teigiama prielaida. Bet kyla klausimas, kiek į tą kolektyvą ar apie jį susirinksiančios jėgos yra realios, kiek jos tinka padėčiai realiai suprasti, turi energijos veikti ir moka senam tikslui pasinaudoti naujom šios dienos priemonėm. Spauda duoda medžiagos tam klausimui bent iš dalies atsakyti. Regist-ruojam tos spaudos faktus:

1. Tik baigėsi pirmas pasitarimas laisvinimo organizacijos vienybės reikalu, ir sutarta jokio komunikato neskelbti, bet nuo pasitarimų stalo tuč tuojau paleista per Draugą klaidinanti žinia — Talka ir L. Frontas padavė pareiškimus įstoti į Vliką.

2.    Lietuvių Dienose, Drauge, Naujienose, Dirvoje rinktiniai veikėjai, "geriausi iš geriausių", kėlė ilgus ginčus, ar Vlikas ar Bendruomenė turi teisę vadovauti laisvės kovai. Tai buvo sieksninė spaudos kova dėl teisės kovoti ar kovai vadovauti, užuot tą laiką, kuris išėjo straipsniam rašyti, sunaudojus okupanto propagandai neutralizuoti, kaip tai konkrečiai daro Chicagoje suorganizuoti “laisvės knygnešiai”; užuot ieškojus talkos, kaip tai planingai ir atkakliai daro Los Angeles rezoliucijų komitetas, vyčių Lietuvos reikalam komisija; užuot sutelkus Vliko, Bendruomenės ir kitų veikiančių kolektyvų žmones bendrom jėgom apsvarstyti, kas aktualiausia, keno jėgom tai bus įvykdyta.

3.    Spaudos kovoje dėl teisių laisvės kovai vadovauti kartojami "tęstinumo”, "įgaliojimų", "atstovavimo” argumentai, kurie yra vertingi ir įdomūs tik rašančiam istoriją, bet kurie negali persverti dabartiniu metu pagrindinio argumento — galėjimo reikštis realiais projektais ir jų vykdymu dabartinėm sąlygom. O šio argumento svorį kaip tik sustiprina galimoji perspektyva — veikti be svetimos pagalbos.

4.    Daug ką sako apie veikėjus dar Dirvoje ir Naujienose per eilę numerių polemika dėl Vliko tarp J. Stravinsko ir V. Rastenio. Arba: T. Sarge dr. K. Šidlausko aiškinimus apie LF bičiulius, kaip "subversyvinę" grupę.

Jei sekant "ryšių" dramos aktorių idėjas, būtų galima pasidaryti išvadą, kad jų argumentai yra kilę amerikinei politikai dominuojančių idėjų įtakoje, tai sekant šias diskusijas dėl laisvinimo, būtų galima išvada apie kai kurių laisvės aktorių minties atitrūkimą nuo esamos realybės ir nuo laisvės kovos, apie galvojimą kategorijom, susidarytom kovoje ne dėl laisvės, bet dėl valdžios (pasakymai: "Bendruomenėje jie užgrobė valdžią"!), apie kovą, tur būt, dėl pačios žodinės kovos, kuri yra ventiliatorius negeriem susitvenkusiem jausmam (ketvirto pavyzdžio atvejis!)...

Bendro laisvės aktorių kolektyvo galimas sudarymas laukiančios visuomenės būtų priimtas su džiaugsmu, kad jau... Pradinis džiaugsmas būtų pateisintas realiais darbais, jei bendro kolektyvo nariai nustotų buvę toki, koki reiškėsi spaudos diskusijose. Bet sunku norėti, kad žmogus išsinertų iš to, kas virto jo antra prigimtimi. Tai padarys, tur būt, tik didysis veiksnys — laikas, vienus aktorius nuimdamas, kitus pastatydamas. O nauji į rampą jau kopia. Ir jie reiškiasi patraukliai — šiandien jie reiškiasi per "laisvės knygnešius”, per rezoliucijų komitetą, per Bendruomenę, per Lietuvių Fondo tinklą, per Lituanus; rytoj jie gali reikštis per bendrą laisvės aktorių kolektyvą.

PAPILDOMA ILIUSTRACIJA

Spaudoje pastebėtas ir šioje apžvalgoje išryškintas idėjas galima dar papildomai iliustruoti.

Iliustracija, kaip galima kalbėti apie vienybės reikalingumą ir drauge nuo jos stumti šalin, yra Sėjos Nr. 3 Jono Bertašiaus ir Jurgio Grikinio straipsniai.. Intelektualinis seklumas ir pikto tono priekaištai bei pravardžiavimas (“atskalūnai”, "suokalbininkai”. . .) neprisideda nei prie kovotojų vienybės sudarymo nei prie kovos dėl laisvės, o teliudija tik rašytojų dvasinį išsekimą. Reikia tikėti, kad tai neatstovauja visos grupės lygiui.

Iliustracija, kaip spauda gali atitrūkti ir savo temom ir argumentais nuo dabarties ir suktis praeities kategorijose, gali būti Tėvynės Sargo Nr. 1 (23). Jei, pasak vieno T. Sargo bendradarbio, "jaunesnioji karta... ieško pagrindo ir pasiteisinimo nedirbti lietuviškam interesui”, tai šio žurnalo daugelis straipsnių, jei būtų tos jaunosios kartos skaitomi, tokį pagrindą jai tik sustiprintų.

Iliustracija, kaip “kultūrinių ryšių” tema mintys kristalizuojasi, mūsų supratimu, teisinga linkme ir visas dirbtinis svarstymų potvynis grąžinamas į normalią vagą, yra Metmenų Nr. 6 K. Drungos samprotavimai, kurie atitaiso ankstesniame Metmenų nr. skelbtus V. Kv. metodinius bei faktinius klaidžiojimus dėl tariamo "trečiojo fronto", atsiriboja nuo Vienybėje susitelkusios "grupelės Lietuvos laisvės siekiui priešiškos bei provokuojančios laikysenos". Tačiau tame pat Metmenų nr. kitas autorius A. R., nors labai kruopštus surinkta medžiaga, bet tebeserga loginiais slidinėjimais, neteisinga faktų analize bei jų lyginimu — panašiai kaip Vienybės Girnakalis.


Lietuvos vyčiai šiais metais Amerikos senatoriams, kongresmanams, gubernatoriams, žurnalistams ir kitiems įtakingiems amerikiečiams Lietuvos reikalu parašė 23.654 laiškus. Atsakymų gauta 5.140. Daugiausiai laiškų išsiųsta Vasario 16-tosios išvakarėse. Vyčių pastangų vaisiai gražūs: 138 amerikiečių laikraščiai aprašė Vasario 16 minėjimus, 117 kongreso narių ir 26 senatoriai pasakė Lietuvą ginančias kalbas, 13 gubernatorių ir 14 burmistrų Vasario 16-tąją paskelbė Lietuvos Respublikos Diena. Keturi laikraščiai parašė vedamuosius, o 4 radijo stotys Lietuvos Nepriklausomybės šventę pagerbė specialiomis programomis.