SOCIALINIS IR FILOSOFINIS KLIMATAS ŠIAUR. AMERIKOJE AKADEMINIAM JAUNIMUI IR INTELEKTUALAMS
Paskaita, skaityta LFB Studijų savaitėje Kanadoje 1962
Gerardas Balčiūnas
Bėgdamas nuo komunistinės priespaudos, lietuvis tremtinys atvertė netik naują gyvenimo lapą, bet taip pat pakeitė savo sociolinę - ekonominę aplinką. Palikdamas tėvynę, jis nusigręžė netik nuo gamtinių ir geografinių jos ypatybių, bet iš dalies ir nuo jos kultūrinių vertybių, kurios buvo sukurtos Lietuvos sąlygose. Šios vertybės padarė jį tuo, kuo jis buvo. Augęs Lietuvoje jis buvo formuojamas 19 š. idealistinių ir racionalistinių filosofijos srovių ir, daugumoje atvejų, buvo tomistinės sistemos kūdikis. Jis pripažino prigimtinės teisės pirmumą ir, kas svarbiausia, objektyvių vertybių egzistenciją. Jis brendo agrarinės sistemos aplinkoj, nepatirdamas aršiausių kapitalizmo pasireiškimų.
Patekęs į Š. Ameriką, jis išvydo perdėm skirtingą civilizaciją. Nejučiom ši civilizacija pradėjo reikštis priversdama jį taikytis prie pasikeitusių aplinkybių. Būtų nerealu galvoti, kad tremtinys, nežiūrint lietuviško pagrindo, galėjo pilnai atsispirti amerikinei aplinkai. Anksčiau ar vėliau naujos sąlygos privertė jieškoti kompromisų tarp praeities vertybių ir dabarties reikalavimų. Ateiviui visdėlto ta vidujinė kova buvo ir yra lengvesnė, nes jis išsinešė iš tėvynės pasaulėžiūrinį pagrindą. Bet jo vaikai neturi šios apsaugos, ir juo augščiau jie kils mokslo atsiekiamose, juo daugiau juos veiks filosofinė ir socialinė aplinka.
Pelnas — socialinio gyvenimo mastas
Nors žmogus nevien duona gyvena, jos reikšmės nevertėtų mažinti. Moderniose sąlygose duona pavirto į komplikuotą ekonominę sistemą, kurios pagrindą Amerikoje sudaro monolitinis kapitalizmas. Tiesa, dabartinis kapitalizmas gerokai skiriasi nuo jo pramoninės revoliucijos brolio. Tam tikri žiaurumai bei kietumai tapo socialinės globos įstatymų apkarpyti, bet iš esmės jis nėra pasikeitęs, nes privati iniciatyva ir pelnas liko jo pagrindiniai tikslai. Iš senojo privataus kapitalizmo jis virto viešuoju kapitalizmu, nes netik viešųjų bendrovių, bet ir akcininkų skaičius padidėjo. Kadangi bendrovių tikslas yra pelnas, tai pelnas pasidarė milijonų akcininkų pagrindiniu interesu. Pelno principas yra paglemžęs astronomišką skaičių amerikiečių ir kanadiečių. Kaip ir kiekvienas bendrinimas, taip ir šis, turi tam tikrų netikslumų, bet jis maždaug apibūdina Š. Amerikos visuomenės atmosferą, kurioje gyvena mūsų akademinis jaunimas bei jaunieji intelektualai.
Nelaimei, pelno principo jėga nesibaigia ties bendrovių durų slenksčiu. Pakeitęs ribą, pelnas įsiskverbė į plačiąją visuomenę, pateikdamas jai mastą, pagal kurį yra matuojami žmogaus atsiekimai. Kitais žodžiais tariant, tas yra laikomas sėkmingu žmogumi, kurs yra pasiekęs augštą materialinį lygį. Nei viena kita vertybė neturi tokios svarbos socialinio lygio atsiekime kaip žmogaus materialinis pajėgumas. Mokslas, menas ir kiti kultūriniai laimėjimai yra tik antraeilės reikšmės. Civilizacija, pagrįsta materialiniu išskaičiavimu, daugiausia dėmesio kreipia ne į žmogaus dvasines vertybes, bet į vis augštesnį ekonominį lygį.
Tam reikia didinti netik gamybą, bet ir vartojimą. Žmogus yra visur persekiojamas modernios psichologijos dėsniais pagrįsta reklama, įtaigojančia vis didesnį ir didesnį prekių pirkimą. Ekonominė ir visuomeninė struktūra, pagrįsta masine gamyba ir prekių paskirstymu, sukuria ir masinę civilizaciją, kur, vieton kėlimo augštyn, gauname niveliaciją žemyn. Literatūra ir muzika tampa pritaikyta ne išlavintos mažumos reikalavimams, bet plačių masių pigiam laiko praleidimui. Politinė pasaulio padėtis, pasireiškianti mirtinoje įtampoje tarp Rytų ir Vakarų, irgi neteikia visuomenei pastovumo. Dauguma gyvena ta diena, nes senieji dievai mirė, o naujasis dievaitis yra paskendęs materialinėje gerovėje.
Kodėl taip atsitiko?
Dalį atsakymo rasime technologinėje pažangoje, kuri per pastaruosius 200 metų vis ryškiau ėmė prarasti sąlytį su žmogaus dvasine pažanga. Kita dalis atsakymo slypi paties žmogaus vertybių supratime.
Žmogus skiriasi nuo gyvulio jau ir tuo, kad gali pasirinkti tarp kelių ar keliolikos galimybių. Instinktas nurodo gyvuliui kelią, o žmogus turi surasti elgesio normas. Čia ir glūdi filosofijos svarbą, nes jos uždavinys yra nustatyti žmogaus pasaulėžiūrą, ir tas moralines vertybes, nurodančias jam netik kelią į tikslą, bet ir patį gyvenimo tikslą.
Viena svarbiausių filosofinių srovių Amerikoje yra pragmatizmas, kurio šaknys glūdi protestantiškame pasaulietiškume, ypač puritanizme. Ši pažiūra skatino laisvės ir lygybės jausmą, leisdama kiekvienam praktiškai spręsti problemas ir savaip aiškinti šv. Raštą. Tokia pažiūra sukūrė nepaprastą dinamizmą, kuris ir stūmė Amerikos visuomenę technologinės pažangos keliu. Buvo tikima, kad vienas Dievo ženklų, rodančių, jog tikintysis priklauso išrinktųjų grupei, yra pasisekimas ekonominiame gyvenime.
Amerikiečiai dažnai nusiskundžia, kad europiečiai nesupranta pragmatizmo teorijų, laikydami jas “biznierių filosofija”. Gal ir taip, bet faktas lieka faktu, kad ši srovė yra perdėm pritaikyta praktiškam gyvenimui augštai išvystytoje technologinėje civilizacijoje.
Tiesos mastas — praktinė nauda
Kiekvienos filosofinės sistemos branduolį sudaro jos teorijos apie “tiesą”, nes nuo to priklauso kitos sąlygos. Kas yra “tiesa” pragmatizme? Vienas žinomiausių pragmatikų James yra pasakęs, kad ‘‘tiesa” yra tai, kas yra praktiškai įvykdoma” (truth is what works) ir naudinga mūsų galvojime (what is expedient in our thinking). Šią teoriją yra labai lengva klaidingai suprasti. Jei pvz. vagiui pasiseks nusikaltimas, jis atneš naudos ir tokiu būdu taps teisingu elgesiu. Bet tai nėra pragmatizmo pažiūra. Įvykis ar reiškinys netampa “tiesa" vien dėlto, kad jis man, kaip asmeniui, yra naudingas egoistine prasme. Pragmatikai sako, kad klausimas ar idėja tik tada yra naudinga, jei tampa naudinga visuomenei.
Iš to matome, kad pragmatizmo "tiesa” nėra objektyvi ir nesikeičianti, bet reliatyvi. Jei “tiesa” yra reliatyvi, tai ir kitos vertybės yra reliatyvios, nors tam tikra prasme objektyvios — visuotinės. Jos, sykį nustatytos tam tikrai epochai, tampa konkrečiom ir paskiram asmeniui nevalia jų nepripažinti vien dėlto, kad jam jos nėra naudingos. Tuo pabrėžiama vertybių socialinė reikšmė, nes jei vertybės nėra vien tik tuščias žodžių svaidymas, jos turi pasireikšti ir būti išbandytos visuomeniniame gyvenime.
Pragmatizmo įtaka yra nepaprastai didelė politinėje ir švietimo srityje. Pastaroji Dewey įtaka labai žymi, nes pragmatizmo socialinė filosofija priskiria individui faktinę atsakomybę už aktyvų dalyvavimą socialinių problemų sprendime. Kadangi ši srovė yra įsisunkusi į visus visuomenės sluogsnius, mūsų jaunimas negali išvengti jos įtakos. Nesunku suprasti, kad reliatyvios tiesos teorija yra priešinga tautiškumo sąvokai, suprastai taip, kaip ji yra dėstoma dr. J. Girniaus knygoje “Tauta ir tautinė ištikimybė”. Jei lietuvybė yra reliatyvi ir mažai naudinga, tai Amerikos visuomenės turinyje bręstančiam mūsų jaunimui, ji gali pasidaryti nereikalingas balastas.
Populiari srovė, bet nepalanki išeivijos lietuviškumui
Kita nepalanki filosofinė srovė lietuvybės išlaikymui — analitinė filosofija. Jos įtaka Amerikoje, ypač akademiniuose sluogsniuose, yra labai stipri. Tą srovę pradėjo Bertrand Russel, anglų lordas, Cambridge universitete, iš kur ji persimetė į Vieną, o vėliau į Berlyną. Rudolf Carnapp ir Hans Reinchenbach tapo tos srovės žinomiausi atstovai Europos žemyne. Pasiekusi JAV, ji greitai paplito universitetuose. Ko siekia analitinė filosofija?
Jau Kantas buvo pastebėjęs, kad griežtieji ir taikomieji mokslai yra žymiai toliau pažengę savo metodais, ir bandė pritaikyti jų metodus filosofijos problemom spręsti. Analitikai pradėjo iš naujo taikyti tuos metodus suformuluodami pirmą ir galbūt pagrindinę savo filosofijos tezę: “Jei filosofas nori ką pasakyti, turi tai išreikšti taip aiškiai ir tiksliai, kaip matematikas".
Mūsų kasdieninė kalba nėra visada tiksli. Tą, aišku, pamatė ir analitikai. Tiems sunkumams išspręsti jie išrado dirbtinę kalbą, kurioje, sprendžiant problemas, nebūtų neaiškumų dėl pačių žodžių reikšmės. Kitaip tariant, kas matematika yra mokslui, dirbtinė filosofijos kalba — loginėm problemom spręsti. Manipuliuodami kalba, analitikai bando atskleisti problemų esmę, pirmiausia stengdamiesi suvokti kokiu būdu mes iš viso suprantame problemą.
Analitikų nuopelnai kalbos sąvokų srityje ir pažinimo teorijos bare yra dideli. Jie atskleidė daug įprastinių klaidų mūsų galvosenoje, bet, ir tas bet, man atrodo, labai svarbus, operuodami paskirom dalim ir rūpindamiesi atskirom problemom, jie nesugebėjo sukurti bendros pasaulėžiūrinės filosofijos. Žmogui yra netik svarbu žinoti kaip teisingai galvoti, bet ir žinoti, kodėl jis gyvena ir kur jis eina.
Šios srovės temperamentas yra šaltas ir jos pažiūra į filosofines sistemas, skelbiančias absoliučias vertybes, ypatingai religinę, yra nepalanki. Absoliutinės Būties buvimas tampa beprasmiškas, nes toks klausimas nėra logiškai suprantamas analitinės filosofijos metodologijoje.
Paneigę absoliutines vertybes, analitai pastatė žmogų netik prieš netikrą ir tamsų rytojų, bet, sugriovė tradicines normas, paleido jį vienišą j nesuprantamą pasaulį, kuriame nėra nei Dievo nei gyvenimo prasmės.
Egzistencializmas — keista mišrainė
Trečia filosofinė srovė, kurios įtaka yra jau žymiai mažiau jaučiama Š. Amerikoje, yra egzistencializmas. Nors akademiniuose sluogsniuose ji mažiau pastebima, ji savo literatūriniais veikalais tiesiogiai veikia jaunimą.
Tai keista mišrainė, iš kurios kilo diametraliai priešingos kryptys. Pradėta dano S. Kierhegaardo, ši srovė perėjo eilę pasikeitimų, kol pagaliau išsišakojo į ateistinį ir krikščioniškąjį egzistencializmą. Čia gal reikėtų įterpti, kad ateistinis egzistencializmas buvo pasmerktas 1950 m. popiežiaus Pijaus XII enciklikoje ‘‘Humanu generis”.
Ko siekia ateistinis egzistencializmas? Pirmąjį egzistencializmo principą žinomas prancūzų rašytojas Sartre yra taip išreiškęs: Žmogus yra tuo, ką jis pats iš savęs padaro. Viskas pasaulyje vyksta pagal tapatybės dėsnį: A yra A ir visada bus A ir nieku kitu. Tik žmogus yra išimtis: jis visą laiką tampa tuo, kuo jis iki šiol nebuvo. Iš šios sąvokos ir kyla egzistencializmo vardas, nes žmogus pirmų pirmiausiai yra — egzistuoja, o tik paskui įgyja visas kitas ypatybes, panaudodamas savo valią tapti tuo, kuo jis pasirenka būti.
Tai filosofija, kuriai, kaip K. Jaspers yra pasakęs: “Žmogus yra viskas”. Padarydami valią pagrindiniu žmogaus egzistencijos dėsniu ir tokiu būdu duodami jam visišką laisvę (anot Sartre: “Žmogus yra pasmerktas būti laisvu”) egzistencialistai suprato, kad tokia padėtis veda į chaosą. Tam išvengti jie užkrovė kiekvienam individui “begalinę atsakomybę” už kiekvieną valios panaudojimą, nes, kaip jie sako, kiekvienas valios aktas neišvengiamai veikia į visos žmonijos likimą. Manau, kad nesunku pastebėti egzistencializmo įtaką į lietuvybės išlaikymą išeivijoje. Savo stoišku valingumu jis gali lietuvybę paskiruose individuose iškelti iki kraštutinumo bei vienašališkumo, o savo radikaliu pesimizmu bei vertybių neturėjimu ją visai suniekinti.
Negalime nepaminėti S. Freudo psichoanalitinių teorijų. Jų įtakos šiandieną dar negalime nustatyti, bet nesuklysime pasakę, jog tos teorijos, leidžiančios žmogui racionalizuoti nepageidaujamus reiškinius ir moralines normas, gali pasidaryti pavojingos mūsų jaunimui išeivijoje, nes lietuvybės išlaikymas ir dabartinių aplinkybių reikalavimai dažnai sukelia psichologines įtampas.
Aš nepaminėjau krlkščioniškuių filosofijos sistemų, nes mano tikslas buvo iškelti tai. kas skiriasi nuo Lietuvos sąlygų bei idėjinės aplinkos prieškariniais laikais.
Nepersekiojamas tautiškumas — gležnas
Baigdamas norėčiau, Maironio metų proga, grįžti į Maironio laikus. Mes sakome, kad anuometinės ir dabartinės sąlygos lietuviui akademikui ar inteligentui yra labai panašios. Abeji buvo priversti semtis mokslo svetur. Man atrodo, kad paralelė yra klaidinga, nes yra vienas lemiamas skirtumas. Anuo metu lietuvis buvo engiamas ir jo lietuviškumas buvo persekiojamas, o dabartiniu metu lietuvis yra laisvas ta prasme, kad jo lietuviškumas nėra draudžiamas dalykas. Niekas jo netempia į Aliaską už lietuvišką veiklą, niekas jo veikimo netrukdo, nebent mes patys. Ši stoka persekiojimo, mano manymu, ir yra ta priežastis kodėl Maironio laikų lietuvis išlaikė savo tautybę, o dabartinis tremtinys ją lengvai praranda.
