LIETUVOS PARTIZANŲ NIEKINIMAS PLEČIAMAS

Kaip komunistai pavergtos Lietuvos gyventojams pristato Lukšą, Būtėną, Kazimieraitį ir kitus kritusius didvyrius

Lietuvos pavergėjai ir vietiniai komunistai ilgus metus apie Lietuvos partizanų kovas prieš okupantus bandė slėpti ir tylėjo. Nors laisvės ar mirties kova 7-rius metus liepsnojo visuose Lietuvos kampeliuose, bet spauda ir radijas visa tai slėpė, nematė, nieko negirdėjo. Slėpė nuo gyventojų, kurie tą baisųjį vyksmą savo akimis matė, pergyveno, iškentėjo...

Partizanai Juozas Lukša ir Julijonas Būtėnas 1948 m. vasarą Vakarų Vokietijoj. Juozas Lukša apačioje Julijonas Būtėnas viršuje.

Jau vėliau, penkiolikai metų praėjus, pavergėjai įsitikino, kad slėpimo taktika neatnešė lauktų vaisių: partizanų vardas tebėra gyvas, jų kovos virto visos tautos pasididžiavimu, apie kritusius partizanus ir jų žygdarbius visoje tautoje kuriamos dainos ir legendos.

Pradėjo ieškoti naujos taktikos. Ją surado: jei partizanų vardas visoje tautoje ir augančiame jaunime tebėra gyvas ir nesunaikinamas, reikia partizanų vardą palikti ir garbinti, tik “partizanais” padaryti į Lietuvą vokiečių okupacijos metais slapta atgabentus rusus ir mažą būrelį vietos išsigimėlių, o tikruosius partizanus apšaukti banditais. Apšaukti banditais ir niekšais ne nuo tada, kada jie pradėjo laisvės kovas, bet nuo gimimo dienos. Dar daugiau: buožėm ir nusikaltėliais apšaukti jų tėvus ir artimuosius gimines. Komunistinėje praktikoje tokių pavyzdžių gausu. Lietuvos partizanų atveju šis “išradimas” nebuvo naujas.

Taip 1959 m. liepos mėn. Vilniaus Tiesa pirmą kartą prašneko apie Lietuvos partizanų laisvės kovas. Vanagai iš anapus pavadintoje apybraižoje, kuri buvo spausdinama eilėje Tiesos numerių, rašoma, jog partizanas Lukša su keliais kitais partizanais 1950 m. rudenį Amerikos lėktuvo parašiutais buvo nuleisti Lietuvoje laisvės kovų tęsti. Vėliau taip buvęs nuleistas Būtėnas ir Kukauskas. Kukaus-kas pasidavęs, bendradarbiavęs su komunistiniais organais ir esąs laisvas “tarybinis pilietis”. Būtėnas žuvęs, Lukša kritęs po metų. Iš Tiesoje spausdintos apybraižos tuo pačiu vardu išleista knygelė. Dar kiek vėliau išleista didelė knyga Vanagai iš anapus, kurioje niekinamas ne tik Juozas Lukša, visa išžudyta ar žuvusi Lukšų šeima, giminė, Būtėnas, kun. Lelešius, bet visa eilė išvardintų ir tūkstančiai neišvardintųjų partizanų.

1961 m. išleista tokios pat paskirties knygelė Tai buvo Leipalingyje, kurioje vėl niekinamas Lukša, Būtėnas, Stravinskas ir kiti. Toji knygelė daugumoje paskirta žuvusio partizanų vado Kazimieraičio (pulk. Vitkaus) ir jo grupės partizanų niekinimui. Rašoma, jog Kazimieraičio slapyvardžiu prisidengęs pulk. Vitkus buvęs nejaunas, pražilęs vyras, bet savo energija okupantams daug “nusikaltimų” padaręs.

Žingsniai prie Nevėžio — vėl nauja Lietuvos partizanus niekinanti knygelė. Tokių leidinių pasirodys daugiau, nes partizanų niekinimo akcija plečiama. Minėtoje knygoje ir knygelėse be lietuvių partizanų niekinimo kišamas ir antrasis motyvas — rusų ir menko būrelio lietuvių komunistų “partizanų” garbinimas.

Lietuvos partizanai savo pasiaukojimu ir žygdarbiais paliko idėją, kurios okupantas nesunaikino ir nesunaikins. Maironio metais dera prisiminti jo žodžius: Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės.

... rengėmės žygiui, mintimis kartodami duotos priesaikos žodžius — atkakliai tęsti kovą už tiesos ir teisingumo triumfą žemėje ir už žmogaus teises, apie kurias tiek daug pasaulyje prikalbėta ir tebekalbama, kurias mes vis dar privalome savo krauju pirkti...

Ir iki šiol dar neišpirkome...

Juozas Lukša - Daumantas Partizanai už geležinės uždangos, 350 psl.