AVIAC. KAPIT. ALBERTAS ŠVARPLAITIS


Aviacijos kapitonas Albertas Švarplaitis.

Nuotraukoje jį matome pėstininkų vyresniojo leitenanto uniformoje.

ALBERTAS ŠVARPLAITIS

Lietuvos karo aviacijos kapitonas, iškilus sportininkas, vienas pirmųjų rezistentų, pirmasis ryšininkas iš Vakarų liko šviesiu pavyzdžiu kiekvienam kritusiam ir išlikusiam rezistencijos kovotojui. Kad kapt. Švarplaitis sienos į Vokietiją neperžengęs buvo išduotas ir peršautas, Liet. Aktyvistų Frontui buvo žinoma tuojau po to įvykio. Visos kitos aplinkybės sužinotos iš kartu su juo kalėjime buvusiųjų. Alberto Švarplaičio sušaudymą patvirtino kartu su juo Minsko kalėjime buvęs kapt. Jasiunkas, miręs tremties metu Vokietijoj. Vėliau paaiškėjo, kad kapt. Alberto Švarplaičio lankymasis Vilniuje nebuvo išaiškintas ir jis nebuvo ieškomas.

•

Sovietams įskundėjas pusbrolis Kyzelbakas ir jo bendras Jančaitis, Albertą Švarplaitį sužeidęs kirviu, tuojau po 1941 m. birželio mėn. lietuvių tautos sukilimo buvo sušaudyti.

REZISTENCIJOS DIENOS IR ŽMONĖS

Albertas Švarplaitis gimė 1911 m. balandžio 19 d. Ežeriukuose, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje. Aukštesnįjį mokslą pradėjo Šakiuose, vėliau tęsė Marijampolėje, kur 1930 m. baigė Rygiškių Jono gimnaziją. Tų pačių metų rudenį įstojo karo mokyklon. Ją baigęs, buvo paskirtas į 7 pėstininkų pulką, Klaipėdoj. Ten jis pasireiškė kaip rimtas ir sumanus karininkas, sportininkas ir sporto instruktorius. 1933 metais jis nubėgo 200 metrų per 23,2 sek. ir pasiekė naują Lietuvos rekordą, kuris išsilaikė ilgus metus. Jau būdamas vyresnysis leitenantas, 1937 m. perėjo į karo aviaciją ir 1939 m. gavo kapitono laipsnį. Sovietams Lietuvą okupavus, 1940 m. rugpiūčio gale pabėgo į Vokietiją — savo automobiliu pervažiavo tada dar nestipriai saugomą sieną. Vokietijoje įsijungė į Liet. Aktyvistų Fronto gretas ir pasidarė baimės nežinąs lietuvių rezistencijos kovotojas ir kankinys.

Pirmasis rezistencijos ryšininkas

Jau 1940 m. rudeni pavergtoje Lietuvoje slapta buvo suorganizuotas Liet. Aktyvistų Frontas. Nuo sovietinės okupacijos į Vokietiją pabėgusių lietuvių didžioji dalis taipgi priklausė Liet. Aktyvistų Frontui. Vokietijoj Liet. Aktyvistų Fronto centras buvo Berlyne. Laukta Vokietijos - Sovietų Sąjungos karo. Liet. Aktyvistų Frontas turėjo uždavinį pasirengti ir paruošti tautą sukilimui, kad pirmąją sovietų - vokiečių karo dieną sukilimas įsiliepsnotų visoje Lietuvoje ir Lietuvos nepriklausomybė būtų atstatyta ir deklaruota pačių lietuvių rankomis ir aukomis, dar vokiečiams nepasiekus Vilniaus ir Kauno. Tarp pasitraukusių į Vokietiją ir palikusių Lietuvoje LAF vadų reikėjo palaikyti ryšius. Sunkus tai buvo uždavinys, bet ryžtas ir pasiaukojimas nugalėjo visas kliūtis.

1940 m. gruodžio mėn. kapt. Albertas Švarplaitis slapta atvyko Lietuvon. Atvyko su nepaprastu rezistencijos uždaviniu: papasakoti, kokios nuotaikos Vakaruose, pasiteirauti, kas dedasi ir daroma Lietuvoje. Savo gyvenime niekad daug laimės neturėjęs, čia ją visai prarado.

Pasirengęs ir persirengęs buvo jis pusėtinai gerai. Kauną pasiekė laimingai. Kaune išgyveno 2 savaites, dažnai matydamas pažįstamus, kurie betgi jo neatpažino. Jau rengėsi keliauti atgal, kai įvyko nelaimė: pasilenkus, iš švarko iškrito pistoletas, įsiskėlė ir peršovė dešinės rankos plaštaką išilgai, nuo mažojo piršto iki nykščio. Ginklo valdyti negalint, nebuvo ir kalbos apie kelionę atgal per stipriai saugomą sieną. Gydytojas ranką sutvarkė, o toliau — reikėjo bent savaitės laiko apgyti, arba bent kiek ištreniruoti kairę ranką.

Sutarta, kad gydymosi laiką saugiausia būtų išlaukti Vilniuje. Tuojau buvo sudarytas ryšys, ir kapt. Albertas Švarplaitis saugiai nuvažiavo į Vilnių. Kažkokiu nelaimingu supuolimu tą dieną Vilniaus ligoninėms buvę pranešta tuoj painformuoti policiją, jei kas pasirodytų su peršauta ranka. Tai patirta iš ryšininkų. Atrodė, lyg kapt. Albertas Švarplaitis būtų buvęs išaišk:ntas. Reikėjo greitai veikti. Nenorėdamas rizikuoti jų saugumu, pas ryšininkus nepasiliko. Pernakvojęs viešbuty, sekančią dieną grįžo į Kauną. Kaune palikęs svarbius nurodymus, pasienio linkui išvyko garlaiviu, bet didelę kelio dalį ėjo pėsčiomis. Pėsčiomis teko eiti apie 30 km., dažniausiai ne keliais, nors laukuose buvo daug sniego. Sniegas nelaikė, apačioje buvo pažliugęs. Stiprus vyras vos pastovėjo, kai kai netoli sienos užėjo pas žinomą ūkininką. Pailsėjęs ir pernakvojęs, išėjo pasienio link.

Kapt. Albertas Švarplaitis turėjo palyginamai saugią ir sutartą vietą sienai pereiti. Ja tačiau nutarė šiuo atveju nesinaudoti. Manė, kad gali būti sekamas, arba laukiamas prie tos vietos, jei buvo išduotas. Jam rūpėjo tą vietą išlaikyti paslaptyje.

Atėjo pas prie sienos gyvenantį ūkininką, savo pusbrolį Kyzelbaką. Pusbrolis maloniai priėmė. Kyzelbakas užtikrino, kad per sieną bus galima pereiti. Pakvietė pernakvoti, o rytojaus dieną duosiąs žmogų, kuris per sieną saugiai pervesiąs. Čia Kyzelbakas savo pusbrolį ir pardavė.

Išdavimas ir užpuolimas

Rytojaus dieną, auštant, pas Kyzelbaką prisistatė tūlas Jančaitis. Jis turėjo Albertą Švarplaitį pervesti per sieną. Atsisveikinęs su Kyzelbakais, Albertas Švarplaitis kartu su Jančaičiu išėjo. Jančaitis nešėsi kirvį, lyg norėdamas vaidinti, kad juodu eina malkų pasikirsti. Prie pat sienos buvo apleista kalvė — Jančaičio ir rusų sutarta vieta. Čia Jančaitis, eidamas užpakaly, kirviu smogė Albertui Švarplaičiui į petį. Tuo momentu iš visų pusių pasipylė rusai su šunimis. Albertas Švarplaitis krito ant žemės ir pradėjo šaudyti. Matė, kad nušovė vieną ant jo šokantį šunį ir neteko sąmonės. Rusų šūviai jam nukirto dešinės kojos abu kaulus.

Rezistencijos kovotojo mirtis

Kauno kalėjime kapt. Albertas Švarplaitis buvo kietai tardomas ir žiauriai kankinamas. Be sovietams įprastų kankinimo būdų, jam buvo sukinėjama peršauta koja. Nepaprastos valios ir pasiaukojimo vyras ir žiauriausiai kankinamas nieko neišdavė, nė vienos pavardės nepasakė. Taip miršta rezistencijos kovotojai! Vėliau buvo nuteistas mirti. Karui prasidėjus, kartu su kitais kaliniais pervežtas į Minsko kalėjimą, kur, kartu su Pranskonienė, Rusteika ir kitais (viso 10) buvo sušaudytas.

Keli charakterio bruožai

Albertas Švarplaitis buvo nepaprastai jautrios sielos, draugiškas ir draugų visada mėgiamas. Nuo pat vaikystės dienų skaitė knygas. Perskaityti per dieną du romanus jam buvo paprastas daiktas. Visada buvo vienas iš pirmųjų mokinių, turėjo gerą atmintį. Istorija ir kalbos buvo jo mėgiamiausi dalykai. Dar gimnazijoj būdamas, kartu su savo draugu, iš vokiečių kalbos išvertė J. F. Cooper’io Pėksakys, kuris vėliau buvo atspaustas Skautų Aide. Rašinėdavo Kariui, Kardui, Trimitui. Daug laiko skyrė sportui. Religiniai buvo evangelikas.

Laisvinimas nevienam virto šventu žodžiu. Tačiau laisvinimo vardu pažymėtoje veikloje nesunku supainioti vertybes ir atsidėti netikrų idealų tarnybai.

Juozas Brazaitis