DVIDEŠIMTMEČIUI PRAĖJUS
KOVOJANTI LIETUVA IR „VEIKSNIAI”
Lietuvoje sovietinė propaganda buvo jautri pereitų ir šių metų dvejopom sukaktim. Pernai ji daug kalbėjo apie Lietuvos okupacijos sukaktį, pristatydama ją kaip lietuvių liaudies savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Šiemet daug kalba apie Lietuvos sukilimą 1941, pristatydama jį kaip “hitlerininkų” ir “nusikaltėlių” darbą. Tos dvejopos sukaktys išreiškia dvejopą sovietų norą ir toliau klastoti Lietuvą — pavergtą, kenčiančią, naikinamą, iš antros pusės — kovojančią, rezistuojančią. Pirmosios simboline data virto birželio 14, kada buvo pirma didžioji deportacijų banga. Antrosios simbolinė data birželio 23, kada sukilimas davė pradžią ginkluotai rezistencijai, trukusiai dešimtį metų ir pakitusiai paskiau kitos formos pasipriešinimu.
Lietuvių politiniai “veiksniai”, kurie buvo susirinkę posėdžiauti Washingtone (Altas, Vlikas, L. L. Komitetas), neparodė tokio jautrumo. Jie apėjo tylom ne tik sen. Kuchel rezoliuciją, kuri siūlo kelti Lietuvos klausimą Kongrese; tylom apėjo ir kovojančios Lietuvos sukaktį — 1941 sukilimą. Alto atsišaukimas buvo skirtas tik kenčiančiai Lietuvai — okupacijai ir deportacijom, bet, nė vienu žodžiu neužsiminė apie lietuvių pasipriešinimą.
Alto tokia pozicija suprantama. Jei Alto pareiškimams toną duoda daugiausia Naujienų laikraščio nusistatymas, tai Naujienose keliais atvejais buvo neigiamai įvertintas sukilimas prieš bolševikus Lietuvoje. Ir Alto rūpestingoje veikloje 1953, Kersteno komisijai renkant medžiagą apie Sovietų darbus Lietuvoje, Lietuvos rezistencija nerado pakankamo dėmesio — bent tiek, kad rezistencijos atgabentas dokumentas iš kovojančios Lietuvos, Lietuvos tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui, būtų įtrauktas į Kongreso tyrinėjimų dokumentaciją. Taigi visai nuoseklu, kad Altas ir dabar nekreipė dėmesio į rezistencijos sukaktį.
Daugiau teko nustebti, kad ją ignoravo ir Vlikas. Savo atsišaukime jis visą dėmesį skyrė taip pat kenčiančiai Lietuvai — okupacijai, deportacijom, kolonizacijai, bet tylom apėjo pasipriešinimą apskritai ir jo pradžią — 1941 sukilimą. Nustebti tenka juo labiau dėl to, kad anas Vlikas, kuris susikūręs 1943 Lietuvoje, suprato sukilimo politinę ir moralinę prasmę ir ją paryškino savo pirmoje dekliaracijoje antrame punkte konstatuodamas:
“Suverenine Lietuvos valstybė nei dėl Sovietų Sąjungos nei dėl dabartinės reicho okupacijos nėra išnykusi, tik suvereninių valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietuvos suvereninių organų veikimas 1941 m. birželio 23 d. Tautos sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės veikimo buvo laikinai atstatytas”.
Dabartinis Vlikas nuėjo kitu keliu — nutylėjimo keliu. Gal dėl to, kad šitas Vlikas žymiai skirias nuo ano Vliko. Skiriasi ir savo organizacine sudėtimi ir juo labiau asmenine — jame nebeliko Lietuvoje rezistencijoje dalyvavusių žmonių. Šitai padeda dabartinio Vliko tylėjimą suprasti, bet tai nereiškia, kad jo tylą apie kovojančią Lietuvą galima vertinti pozityviu žygiu Lietuvos laisvei.
Kitu keliu nuėjo lietuvių spaudos dauguma Amerikoje, pakankamai ryškiai atkreipdama dėmesį į kovojančios Lietuvos sukaktį demaskuodama sovietinės propagandos jautrumo dėl jos priežastis.
