Ne viena duona
Vakaruose ir Sovietuose sukėlė triukšmelio sovietų rašytojo Vladimiro Dudincevo romanas “Ne viena duona", išspausdintas 1956 žurnale “Novyj mir". Jis buvo 1957 išverstas į anglų kalbą (Not by Bread Alone) ir laikomas sensacija — kaip sovietinis rašytojas išdrįso kritikuoti sovietinę biurokratiją, kuri trukdo reikštis tikriesiem talentam ir juos grūda į Sibirą.
Dudincevas paskui “išpažino” savo klaidas. Mūsų akim, didžiausia jo klaida — tai menka romano literatūrinė vertė. Tačiau mūsų dėmesį patraukia kai kurie romano vaizdai, kurie rodo gyvenimo sąlygas Rusijoje po antrojo karo, apie 1950 metus. Vaizduojamas gyvenimas rytinėje Rusijoj, kur vyksta “industrializacija", kur veikia kombinatas ir kuriasi toj vietoj miestas.
Pagalvoji ir apie “industrializaciją” vykdančių lietuvių tremtinių gyvenimo dar skurdesnes sąlygas, kai skaitai romane tokį gatvės ir jos gyventojų vaizdą:
*
Tiesiai iš mokyklos Nadia (mokytoja) nuėjo Rytų gatve aplankyti Sianovų. Gatvė poros gerų mylių ilgio buvo apstatyta mažom į žemę sulindusiom trobelėm. Šioje pasaulio dalyje toki nameliai buvo vadinami zemliankom. Dviguba eilė gelsvų elektrinių lempų kopė aukštyn, ligi dingdamos keteroje aukštumos, kuri supo koloniją ir kuri blizgėjo savo begaliniais sniegais dienos metu. Nadia ilgai kopė, prisėsdama protarpiais pasilsėti ant suolelių, kurie buvo pritaisyti priešais daugumą zemliankų, ir vėl kopė pirmyn. Pagaliau ji pasiekė kalvos viršūnę ir rado mažą molinę trobelę su numeriu 167. Namas buvo pusiau įkastas į žemę ir aptvertas stulpais su spygliuota viela. Ji pasibeldė į mažytį apšalusį langelį, pro kurį blankiai švietė žiburys ir kuris buvo aukštumoje jai iki kelių. Kažkur anapus trobelės trinktelėjo lentinės durys, sniegas sugirgždėjo po kojom, ir prieš Nadią atsistojo sulysusi moteris, apsitaisiusi mėlynos medvilnės drabužiu, su priejuoste aplink ją visą, o rankovės buvo iki jos alkūnių.
“Mes esame Sianovai”, ji tarė. “Eikit pro čia”. Ji vedė Nadią pro trobelę ir siaurą aukštą šieno kūgį. “Čionai, atsargiai, neparpulkit”, ji kalbėjo ir atidarė žemas duris po šieno kūgiu. Nadia įėjo. Buvo gausu šilumos, tvarto drėgno kvapo, ir tamsoje ji galėjo išskirti margus baltus šonus ir ramų karvės snuki, kuris pamažu į ją pasisuko. Ji galėjo girdėti mažus garsus, kai melžiamo pieno srovė atsimuša į kibiro šonus; karvę melžė, ir Nadia labiau jautė, nei matyte matė, kad melžėja buvo Sima, jos mokinė. Akimirka, ir mergaitės smulkus pavidalas pasirodė anapus karvės.
“Labar vakaras”. Sima Sianov atrodė visai kitaip čionai, ir jos veide buvo išraiška pasveikinimo jaučiantis, kad ji yra čia šeimininkė. Jos motina atidarė kitas duris, ir Nadia įžengė į šiltą žemom lubom kambarį. Iš karto ji pamatė penkis vaikus sėdinčius prie stalo; kiekvienas turėjo rankoje po karštą bulvę. O bulvės buvo baltos ir miltingos; tokios gali būti tik nuosavos bulvės. Penkios jaunos galvos pasisuko į Nadią.
“Labas vakaras, vaikai. Atėjau pažiūrėti, kaip jums einasi”, ji kalbėjo, neatsisegiodama savo apsiausto ir atsisėsdama ant ožio kambario vidury.
“Jus malonu matyti”, pasakė Sianovienė, pakeldama savo karštligišką žvilgsnį į Nadios veidą. Ji buvo pasimetus ką daryti ar ką pirmiausia sakyti. “Mes esam užsiėmę kaip ir visi. Bėda, kad aš pasijutau truputį nesveika. Negaliu pavaikščioti. Kažkas negerai su manim, kažkokios moteriškos bėdos. Tik toks ilgas kelias iki ligoninės. Tai ji dabar yra mūsų šeimininkė!” Ji parodė į Simą, kuri ėjo ramiai per kambarį su pieno kibiru.
“Aš atėjau šiokiais tokiais reikalais,” pasakė Nadia, “bet nieko nepadarysi, dabar matau”.
“O kas tai yra?” Balsas atėjo iš anapus užtiesalo, kuris Nadiai rodės kabojo ant sienos. Bet dabar pasirodė, kad tai buvo uždanga durim, kurios ėjo į kitą kambarį. “Kas tai yra?” Klausėjas dabar žengė iš anapus uždangos, vyresnio amžiaus, stambus, plinkantis vyras su baltais apatiniais marškiniais, kurie buvo gyvas kontrastas jo stambiom juodom, nudirbtom rankom. “Labas vakaras”, jis tarė maloniai, imdamasis užsisegioti savo marškinių apikaklę. “Draugė Drozdovienė, ar ne?”
“Aš atėjau pasiteirauti, ar nebūtų galima Simai duoti namie mažiau darbo... Bet dabar matau...”
“Taip. Gaila. Toki dabar reikalai pas mus”. Vyras uždėjo ranką ant vienos iš rusvai auksinių galvų. “Aš pats išeinu į darbą ir dirbu dar gabalą antvalandžių. Mūsų šeimininkė negali daug dirbti. Ji sirguliuoja, ta mūsų šeimininkė. Tai mūsų Simą turi jai padėti. Bet ar nenusivilktumėt savo apsiausto. Leiskit, padėsiu. Ir prašau į čia, kur daugiau šviesos”.
Jis atstūmė užtiesalą, ir Nadia, palenkdama galvą, įžengė į siaurą, švariai išplautą kambarį be langų. Stipri šviesa lempos, kabančios akių aukštyje, privertė jos akis prisimerkti. Ji pasisuko ir vos vos girdimai atsiduso. Lopatkinas (svarbiausias herojus), sukryžiavęs kojas, sėdėjo ant siauros lovos tiesiai prieš ją, valgydamas bulvę. Jis taip pat vilkėjo baltais marškiniais, ir Nadiai atrodė kad jis buvo labai laibas. Ant mažo stalo prie jo alkūnės stovėjo medinis dubenis su bulvėm. Mažas žiupsnis papilkavusios druskos buvo ant laikraštinio popierio skiautės (55 p.).
