Partizanai: Istorija ir dabartis

Nuo Ženevos iki sputniko:

PASAULY

Politinių bei moralinių idėjų maišatis Amerikoje

Politikos eigoje tiek daug įvykių ir žodžių, planingo ir isteriško veikimo, juodos rezignacijos ir optimistiško tikėjimo, — kad visoje toje maišaty neįmanoma sustoti prie atskirų įvykių. Jie eina tokiu tempu, kad iki vieną, aprašysi, jau ateis kitas. Belieka stebėti pagrindinei linijas, apie kurias tie įvykiai sukasi, stumiami dviejų pagrindinių variklių — Rytų ir Vakarų, kurių siekimai nuo pat karo pabaigos buvo ir yra tie patys: Rytų ofenzyvinis veržlumas laimėti dominavimą pasaulyje ir Vakarų defensyvinis siekimas išlaikyti tai, kas yra jo žinioje bei įtakoje.

1. Vakarų įmigimo ir pabudimo momentai

Rytų laimėjimo priešpaskutinė viršūne buvo Ženevos konferencija 1955. Ten jie laimėjo ne tik pusę Vietnamo, bet ir Vakarų pritarimą, koegzistencijos idėjai. Laimėjimas buvo juo didesnis Rytams, nes Ženevos konferencijos padarinius ir Vakarai laikė savo laimėjimu. “Ženevos dvasia” buvo tas šūkis, kurį skelbė Eisenhoweris kaip savo laimėjimo triumfą, ir Amerikos visuomenė laikė jį tokiu politiniu herojum, kaip antrojo karo baigimas jį buvo padaręs visuomenės opinijoje karo herojum.

Po Ženevos konferencijos prasidėjo stiprus Vakarų įmigimas iliuzijose, naudingose Maskvai. Ten gimusi “koegzistencijos”, arba Ženevos dvasia turėjo susiklostyti į dvejopus naujus laimėjimus — nusiginklavimą ir rytų Europos klausimų sprendimą. Nusiginklavimo reikalu iliuzijas Vakaruose palaikė tikėjimas, kad Eisenhowerio oro kontrolės idėja bus priimta, o rytų Europos klausimui išspręsti idėją davė Edenas — sudaryti neutralią zoną tarp Europos rytų ir vakarų. Vakarai tikėjo, kad antruoju klausimu galės eiti derybos tik dėl linijos stumdymo labiau į rytus ar labiau į Vakarus, pačios idėjos neatmetant nei Rytams nei Vakarams.

Buvo begalės posėdžių, slaptų ir viešų, tais dviem klausimais. Abi pusės norėjo juose, jei ne dabar susitarti, tai bent laimėti laiko, kuris sudarytų patogias susitarimui sąlygas. Laiko eigoje Vakarai tikėjosi, kad (1) Sovietai iš vidaus politiškai ir ūkiškai save susilpnins, taigi bus sukalbamesni; (2) tikėjosi taip pat, kad laikas padarys kai kurias ginčo problemas mažiau opias ir mažiau aktualias, taigi jas pjaustant bus mažiau šauksmo ir pasipriešinimo. Rytai tikėjosi, kad laiko eigoje (1) jie patys suspės apsiginkluoti ir prisivyti toje srityje Vakarus, (2) savo propaganda palauš Vakarų pasipriešinimo valią pačioje Vakarų visuomenėje; taigi Vakarus privers priimti Rytų diktuojamas sąlygas.

Laiko ir kalbų eigoje naujas ir netikėtas faktorius buvo Vengrijos sukilimas. Sovietų kruvinas smurtas Vengrijoje buvo didelis ir staigus stabdis Sovietų koegzistencijos planui vykdyti. Vengrijos krauju susitepę, Sovietai pasijuto moralinėj izoliacijoje. Nors Vakarai piršto nepajudino Vengrijai padėti, tačiau laikė savo pareiga nusisukti nuo Sovietų. Koegzistencijos vykdymą tai pristabdė. Vakarų pasyvumas betgi įtikino Sovietus, kad jie gali nekliudomi drąsiai veržtis pirmyn. Ir tai padrąsino jų žygį į vidurinius rytus.

Vengrijos kraujas tik metams apsaugojo Vakarus nuo koegzistencijos “flu”. Per tą laiką Sovietai įvykdė savo raketų ir satelito programą, pralenkdami Ameriką. Nusiginklavimo klausimas jiems darės mažiau aktualus, ir jie derybas nutraukė. Satelito paleidimai spalio 4 turėjo panašios reikšmės kaip Ženevos konferencijos metu Dienbienphu paėmimas. Tačiau kiek sputnikas yra didesnio garso nei Dienbienphu paėmimas, tiek ir Rytų reikalavimai, kuriuos paremia sputniko propaganda, darės didesni. Bendrais kontūrais jie yra toki:

Sovietai turi dalyvauti vidurinių rytų klausimo sprendime;

Rytų Europoje turi būti pripažintas status quo;

Vakarai turi priimti nusiginklavimo programą, pirmiausia atominių karinių bandymų sustabdymą;

Savaime tada ateis Vakarų karinių bazių panaikinimas ir t.t.

Sputnikas pažadino amerikiečius iš iliuzijų, ir jie pamatė milžinišką karinę ir moralinę sputniko reikšmę kovoje tarp Rytų ir Vakarų. Kariniu atžvilgiu Amerika nustojo buvus nepasiekiama priešo ginklų. Moraliniu atžvilgiu Amerika pasijuto nustojus pirmavusi pasaulyje ir kai kuriose srityse tą pirmavimą perleidus savo didžiausiam priešininkui. Moraliniu atžvilgiu Amerikos priešininkas laimėjo ir tai, kad kovos laukas buvo perkeltas į Amerikos teritoriją, nes Amerikos visuomenėje užvirė minčių kova, kas toliau daryti, ar stengtis atsigriebti ar eiti toliau nuolaidų ir pasidavimo keliu.

Tas pabudimas iš iliuzijų sukėlė idėjų maišatį, kurias galima išskirstyti į dvi pagrindines paaštrėjusias sroves — Vieni už Amerikos dvasios pažadinimą atgauti tai, kas prarasta, Kiti už išlaikymą su mažesniais nuostoliais to, kas dar neprarasta, taigi už Chruščiovo pakartotinai ir stipriai peršamą koegzistenciją.

2. Vyriausybės žodžiai ir darbai

Niekas neginčija, kad Sovietai aplenkė Ameriką raketos ir satelito srity Tačiau vyriausybės žmonės laikosi įvykio minimalizavimo taktikos ir imasi raminti, nurodydami, jog Amerikos atsilikimas yra šalinamas “pagal planą” — būtent, spartinamas raketom ir satelito programos vykdymas, stiprinama vienybė su Nato sąjungininkais, jieškoma tautinės vienybės užsienio klausimais (A. Stevensono pritraukimas į patarėjus), mėginama atgauti pasitikėjimą tarp arabų (derybos su Egiptu).

Mažiau užsimenama apie tuos faktus, iš kurių galima būtų spėti apie vyriausybės silpstantį atsparumą koegzistencijos reiškiniams. Pirštų nuospaudų panaikinimas Sovietų lankytojams, atšaukimas draudimo vykti į kom. Kiniją, Albaniją, sutikimas atnaujinti diplomatinius santykius su Bulgarija, o ypačiai Amerikos Balso nususinimas iki Sovietams nepavojingo lygio, Laisvosios Europos radijo ir komiteto veiklos susiaurinimas, leidimas sustiprinti sovietų atstovybę Washingtone... ir panašūs reiškiniai gali būti aiškinami kaip vyriausybės vengimas viso, kas gali pykinti Sovietus. Simboliškai reikšmingas gali būti sovietinių priėmimų palyginimas: 1956 sovietinės šventės metu priėmimų salės buvo apytuštės, šiemet Washingtone ir kitur svečiai vieni kitiems lipo ant kulnų, besiverždami prie valgiais ir gėrimais apkrautų stalų.

Sovietai jaučiasi bebaigią išeiti iš moralinės izoliacijos, kurioje jie buvo išsimaudę vengrų kraujuje.

Tačiau kai tik Nato valstybių politikai šiemet birželio mėn. padarė išvadą, kad reikia atsisakyti nuo Vokietijos sujungimo ir siekti koegzistencijos su Sovietais, tai valstybės departamentas tuojau pasiskubino paskelbti, jog anas pareiškimas nepriklauso valstybės departamento žmonėms, kurie pasitarime betgi dalyvavo, ir kad Amerikos politika tuo reikalu nėra pasikeitus.

Darosi įspūdis, kadAmerikos vyriausybė oficialiai savo politikos nekeičia — tam nėra dar nė visuomeninė opinija paruošta. Bet ji imasi stiprinti savo jėgas didesniu tempu tam, kad derybose, kurias taip perša Maskva, būtų galima išsiversti su mažesnėmis nuolaidomis, mažesniais atsitraukimais viduriniuose rytuose, rytų Europoje ir kitais punktais.

3. Opinijos kritika ir politinės sugestijos

Jei viešąją opiniją sudarinėja spauda, tai joje pasireiškė aliarmas. Aliarmas, kokis retai kada kyla. Didžiojoj spaudoj labiausiai aliarmavo N. Y. H. Tribūne, laikomas prorespublikoniškas, mažiau, bet su didesniu cinišku atvirumu prisidėjo ir N. Y. Times kolumnistai. Jų visų balsai skelbė didelį Amerikos pralaimėjimą, už kurį labiausiai kaltino vyriausybę. Jei pirmas akmuo buvo mestas tiesiai į prezidentą, tai paskiau taikinys buvo pakeistas — buvo labiau apmėtomas jo štabas. Logiškas buvo kolumnistų (Alsop, Lippmann) reikalavimas pakeisti vyriausybės žmones. Antras reikalavimas —    pakeisti politikes liniją. Tačiau kuria linkme konkrečiai pakeisti?

Kiek buvo aštri negatyvinė kritika, tiek neaiški konstruktyvinė, kuri nurodytų, kas toje politikoje reikia daryti. Bendras reikalavimas — sustiprinti bedradarbiavimą su sąjungininkais (a) — mažai ką pasako. Tik atskiri kolumnistai prasitarė aiškiau. Tuose prasitarimuose tylima betgi apie tai, kas prieš metus buvo taip populiaru ir ko su akiplėšiškumu buvo reikalaujama visuomenės vardu; sustabdyti atominių ginklų bandymus. Jau aišku, kokis tas reikalavimas buvo Amerikai žalingas. Dabar dalis spaudos tik skelbia, kad lenktynės ginklavimosi srity jau esančios nebeaktualios, nes Sovietai nepulsią, o lenktyniuosią ūkinėj gamyboje. Esą savo ūkine pagalba Sovietai paveršią rinkas ir įsipenetruosią į kitus kraštus. Iš čia einąs Amerikai didžiausias pavojus. Šitą Amerikai pavojų stengiasi pūsti ir Chruščiovas lapkričio 23 pasikalbėjime su Hearstu. Ką tokis reikalavimas sustiprinti Amerikos ūkinę ekspansiją (b) reiškia, nebuvo aiškiai pasakoma. Galima tai suprasti ir kaip sugestiją —    gaminti ir prekiauti, kad Sovietai neužimtų visų rinkų, prekiauti su draugais ir su priešais, panaikinti visus vadinamus strateginius suvaržymus.

Toliau ėjo sugestija “susitikti pusiaukelėje” su Maskva (Eaton), rodyti jai pasitikėjimą ir “koegzistuoti” (c). Tą sugestiją dar labiau sukonkretino siūlymas atsisakyti nuo "klaidingų prielaidų” politikoj (Sulzberger). Tuo būdu buvo siūloma atsitraukti Amerikai nuo tradicinės savo politikos, daugiau ar mažiau atremtos į moralinius principus, ir pereiti į oportunistinę (d), kaip yra didžiojoj Europos valstybių daly. O visai konkrečiai jis reikalavo atsisakyti jau nuo Baltijos valstybių aneksijos nepripažinime, nuo komunistinės Kinijos nepripažinimo (e).- Kitu atveju tas pats kolumnistas jau džiaugiasi, kad vyriausybė jau duodasi įkalbama pripažinti dvi Kinijas.

Toliau konkretinant sugestijas bei reikalavimus, buvo siūloma rytų Europos klausimai baigti — Vokietiją išjungti iš Nato, neutralizuoti (f), kariuomenes iš Europos atitraukti (G. Kennan). — Visi tie siūlymai vedė į esamos padėties Europoje pripažinimą, į pripažinimą Sovietų Sąjungai teisės dalyvauti vidurinių rytų klausimo sprendime, ko reikalauja ir Chruščiovas bei jo kartojama be paliovos koegzistencija.

Buvo ir priešingų balsų, įspėjančių nuo koegzistencijos pavojaus. Esą Amerika tebegyvenanti iliuzijoms apie komunizmą, jei Sovietus ir komunizmą laiko tik politine, o ne ideologine jėga, kuri negali išsižadėti idėjos dominuoti pasaulyje (Budenz). Buvo balsų reikalaujančių neatsisakyti nuo reikalavimo per Jungt. Tautas pašalinti sovietinę okupaciją iš Lenkijos, Vengrijos ir kitų pavergtų kraštų, nes negali būti jokio pasitikėjimo, kol pavergtų tautų klausimas nėra išspręstas (vysk. F. Sheen).

Tačiau būdinga, kad didžiojoje spaudoje labiau buvo favorizuojamos Lippmanno, Sulzbergerio, Kennano, Ellenderio mintys, o vysk. Sheen mintis, nors ji buvo pareikšta senato komisijoje, nerado didžiojoj spaudoj tinkamos vietos. Darosi įspūdis, kad spaudoje paskutiniu laiku rado daugiau atgarsio koegzistencijos reiškinių pripažinimas, lyg laipsniškas, sistemingas visuomenės opinijos perdirbinėjimas, kad ir vyriausybė būtų priversta politinę liniją keisti ar kad keisdama sutiktų mažiau pasipriešinimo pačioje visuomenėje.

Jei toje kovoje tarp pasisakančių už “susitikimą pusiaukelėje”, už koegzistenciją, ir tarp pasisakančių prieš ją būtų priimtos sugestijos, kurias taip garsiai reiškia pirmoji kryptis, tai reikštų, kad sputnikas būtų pažadinęs Amerikos visuomenę tik tam, kad pabudus ir pamačius pavojų, pasistengtų paimti padidintą dozę “Sominex”, apsikloti galvą ir įmigti visiškame koegzistencijos, taigi susinaikinimo, miege.

4. Šauksmas keisti Amerikos “gyvenimo stilių”

Gilesnieji Amerikos protai seniai kalbėjo ir tik sputniko proga pakėlė naujai šauksmą už reikalą reviduoti Amerikos “gyvenime stilių”, kuriuo mėgsta pasididžiuoti valstybės kalbėtojai, bet kuris yra pagrįstas daugelyje punktų klaidingomis idėjomis, įsitikinimais. Klaidingi “amerikonizmo” pagrindai kaip tik atvedė Ameriką į atsilikimą ar dalinį išsigimimą. Tarp iškeltų klaidingų Amerikon gyvenimo pagrindų dėmesio verti šie:

(a) Perdidelis pasitikėjimas savim

— puikybė, kuri leidžia amerikiečiui galvoti, kad viskas, kas amerikietiška, yra geriau nei kitur. Perdėtas įsitikėjimas Amerikos ir amerikiečio pranašumu vertė ne vieną amerikietį nelojaliai elgtis su kitais kraštais bei žmonėmis; tai vertė amerikiečius piršti kitiems savo “gyvenimo stilių”; tai padarė juos ne visada mėgstamus kitų akyse. Prieš šitą amerikietinę puikybę sputnikas moko amerikietį didesnio nusižeminimo ir didesnės pagarbos kitų sugebėjimams. Atominę bombą sugalvojo italas, vokietis, danas, lenkas, bet ne amerikietis (Eaton žodžiai).

(b) Materializmasvisų gyvenimo vertybių centre. Jo simbolis yra doleris, kuriuo amerikietis tariasi visa galėsiąs padaryti. Doleris yra simbolis tų materialinių gėrybių, į kurias amerikietis sudeda visus savo rūpesčius ir pastangas. Ūkinio gyvenimo produkciją statydama gyvenimo centre, Amerika sukūrė nuostabius fabrikus ir dangoraižius biznio reikalams, bet apleido dvasinio gyvenimo pažangą — mokslinius tyrinėjimus, mokyklų statybą, mokytojų ir mokslininkų ruošimą. Mokslininkas ir švietimo bei kultūrinio darbo žmogus yra paliktas be pagarbos ir be sąlygų kūrybos pažangai. Tas sritis — taip ėmė skelbti dabar Amerikoje — labiau įvertina Sovietai. Jie suprato, kad modernioj kovoj mokslininkas stoja prieš mokslininką ne tik technologijos srity, bet ir formuodamas busimuosius intelektualinius kadrus, kurie lems ateitį. Ir Chruščiovas kalbėjo Hearstui lapkričio 23, kad Amerikos darbininkas esąs priverstas taip balsuoti, kaip jį “priverčia” propaganda, kuri yra kaip tik tų sluoksnių rankose, kuri eina į mases su idėjomis ir jas idėjomis veikia. Chruščiovas intelektualinių sluoksnių veikimą labai supranta, ir sovietinis komunizmas pirmiausia dabar ir veržiasi su savo idėjomis ne tiek į Amerikos darbininkų mases, kiek į tuos akademinius, intelektualinius sluoksnius.

(c) Patogumaspirmoje eilėje. Tai išreiškiama “prosperity” vardu. Paskutinių rinkimų propagandoje tokia “prosperity” buvo vienas iš pagrindinių šūkių. Automobilis, šaldytuvas, geras uždarbis, taksų sumažinimas ir visa, kas didina žmogaus gyvenimo patogumus, suprantamas tuo prosperity vardu. Tai priešinga vaikų leidimui į mokslą, priešinga domėjimuisi dvasinio gyvenimo pažanga, priešinga kovai už didžiąsias laisvės ir teisingumo idėjas, visa tai reikalauja pastangų ir aukos. Prieš amerikiečiui populiarinamą “take it easy” staiga dabar pastatomas reikalavimas — aukotis. Prieš krikščionybę, kuriai sakosi atstovaują Vakarai, bet kuri yra “be Kryžiaus”, pastatomas reikalavimas išpažinti “Kristų su Kryžium” (vysk. Sheen), t. y. su kova ir atsisakymu nuo patogumų, su kentėjimu.

VYSKUPAS F. J. SHEEN — kaip atpasakojo Our Sunday Visitor — buvo liudininkas Atstovų Rūmų antiamerikinės veiklos komisijoje. Jis kalbėjo apie Vakarus ir Rusiją:

Moderniniame pasauly nutiko tai, kad Kristus yra atskirtas nuo Kryžiaus. Vakarų pasaulis prisiėmė Kristų be jo Kryžiaus ... Komunizmas prisiėmė Kryžių be Kristaus; ir kai Kryžių prisiėmė be Kristaus, rados tiranija ir koncentracijos stovyklos.

Kas yra artimesnis Kryžiaus ir Kristaus sąjungai? Tik ne Vakarų pasaulis su savo drungnu, pigiu, sentimentaliu Kristum ... Rusija yra artimesnė su savo Kryžium. Ir Rusija gali tapti didžiausia dvasine moraline jėga pasauly 50-100 metų eigoje.

Tai sakydamas, Sheen turi mintyje, kad Rusijoje komunizmas desintegruosis.

Apie Jungtines Tautas ir Jungtines Valstybes:

Pritarė pašalinti Sovietų Sąjungą iš J. Tautų už “kai kuriuos veiksmus, ypačiai už Vengriją”.

Jungtinės Tautos turėtų būti pertvarkytos taip, kad Saugumo Taryba, kurią sudaro didžiosios valstybes, vykdytų nutarimus, kuriuos priima mažosios valstybės.

Jungtinės Valstybės turi nuolat ir nuolat reikalauti per JT “išlaisvinti pavergtas tautas, ypačiai Lenkiją”. “Jokia problema nebus išspręsta, kol Lenkija, Vengrija ir kitos tautos anapus uždangos turi savo problemas neišspręstas”.

Tokiais reikalavimais šaukiama keisti Amerikos “gyvenimo stilių”— duoti jam naujus ir gyvybę atnešančius pagrindus. Kaip tas jų žodis nuskamba, pavaizduojame skyrium dedamais pačių amerikiečių G. Price ir vysk. Sheeno pareiškimais. Kas žino, ar tas jų šauksmas bus tik desperacijos pastanga, ar jis padės atgaivinti Amerikai tokią pat dvasią, kokią amerikiečiai turėjo kovodami už savo valstybės nepriklausomybę ir rašydami konstituciją. Tai priklausys nuo to, kiek autoritetingai tie balsai prašneks Amerikai.

5. Autoritetu krizė ir anonimai

Demokratijoje labiau nei kitame režime yra svarbu autoritetas, pagrįstas asmenybės pranašumu. Demokratijoje taip pat lengviau nei kitame režime autoritetas sunaikinamas. Autoritetų krizę pergyvena visi kraštai dabartiniu metu, pergyvena ir Amerika. Rinkimuose 1952 laimėjo Amerikoje ne partija, bet Eisenhoveris savo asmenybės pranašumu. Amerika jieškojo autoritetų. Dabar amerikiečiai pajuto Eisenhowerio autoritetą aptrupėjus. Pajuto, kad Eisenhcweris buvo autoritetas kare, bet autoritetą prarado, ypačiai šiemet, pasirodęs silpnas civilinėje administracijoje ir valstybės politinių problemų apimtyje (G. Sokolsky).

Kai nepasisekimų kaltę mėgina perkelti nuo Eisenhowerio jo štabui, labiausiai suniekinamas valstybės sekretoriaus Dulles autoritetas. Kitas reikalas, ar tai teisingai. Gal būt, jis specialiai suniekinamas kaip tik dėl to, kad jis yra atspariausiai tai srovei, kuri siekia koegzistencijos. Gal būt, kad jo užsimojimai buvo sukliudomi kitų, kurie iš užkulisių turi įtakos vyriausybės linijai. Kaip oportunistinės politikos priešas Dulles nėra populiarus nė Europoje. Europos palankumo jieškant ir norint sudaryti jos akyse autoritetą, pridėtas prie Dulles demokratas A. Stevensonas. Tikima, kad jis populiarusi Europoje. Tačiau kas atsimena jo reikalavimą panaikinti Amerikoje naujokų šaukimą, vargiai laikys jį plačių horizontų politiniu autoritetu. Nixonas? Jis buvo tapęs labai kontravers'niu asmeniu. Bet jis pamažu įsigyja svorį ir laikomas labiau už kitus tinkamu kandidatu Eisenhowe-rio vietai. Bet dar toli iki autoritetų.

Amerika yra pajutusi autoritetų krizę, autoritetų ne išpūstų, propaganda sudarytų, kurie anksčiau ar vėliau demaskuojami, bet didesnių politinių asmenybių. Kai jų svaraus žodžio, kurį lydi darbai, nėra, mases laimi kiti autoritetai, kurie yra šalia vyriausybės. Šiuo tarpu opiniją visuomenei sudarinėja šalia spaudos dar ir akademiniai židiniai. Per juos leidžiamos politinės idėjos; per juos nuteikiami intelektualiniai sluoksniai.

Sovietinis komunizmas tai žino ir, kaip minėta, per juos mėgina įsifiltruoti su savo idėjomis. Tas faktas buvo iškilęs, kada Kongreso komisijos mėgino pakratyti filmų, teatro, televizijos, mokyklų personalą. Jame daugel atsirado tokių, kurie norėjo išlikti ir toliau anonimai, pasislėpę po “penktuoju amendmentu”.

Tas reiškinys tik labiau pabrėžia amerikinio gyvenimo stiliaus” klaidą — sudėti širdį į kapitalą ir gamybą, o dvasios formavimą perleisti svetimoms įtakoms.

6. Defetizmas?

Visas tas idėjas supurtė sputnikas, sukeldamas dulkių daugiau kaip vandenilio bomba. Kai jos nusės, kaip tada atrodys Amerikos gyvenimo tėkmė, — ar sustiprės pasidavimo ar pasipriešinimo dvasia, — be-liks stebėti.

Jau 1955 St. Alsop rašė, kad Anglijos visuomenė staiga palūžo: įsigalėjo defetizmas, kai tik Sovietai išmėgino vandenilinę bombą. Alsop spėliojo, kad po poros metų ta pati dvasia ateis į Ameriką.

Tų pat metų pabaigoje dr. G. Niemeyer, buvęs valstybės departamento patarėjas ir Yale profesorius, mėgino pranašauti (USNaWR), kaip defetizmas kas metai stiprės Amerikoje akivaizdoje augančios sovietinės grėsmės ir kaip 1964 rinkimuose būsiančios tik dvi partijos: viena už pasidavimą Sovietams, kita už pasipriešinimą, bet nė viena aiškios persvaros neturėsianti.

George Price, Minnesotos profesorius, dabar pramato (Life), kad 1975 Amerikai bus ultimatumas tapti Sovietų Sąjungos respublika . . .

Tokios išvados pramatomos tų amerikiečių, jei gyvenimas eis toliau taip, kaip jis dabar eina. Išvados yra logiškai gautos iš tų prielaidų, kurias yra pateikęs gyvenimas. Mes norėtume, kad tos išvados nebūtų tokios defetistiškos — ne tik dėl to, kad to nenorime šiam kraštui ir jo žmonėms, kurie tikrai yra parodę pasauliui daug geros širdies ir jos teberodo. Dar ir dėl kitos priežasties — politinio gyvenimo tėkmė neina taip, kaip yra suplanavę didieji ar anoniminiai planuotojai. Nuo pat antrojo karo pradžios iki pat dabar buvo matyt, kaip ateina visai priešingi rezultatai, negu buvo numatyta planuose. Sputniko kelius lengviau apskaičiuoti ir lengviau reguliuoti negu žmonių likimo kelius. Šitas pastebėjimas ir leidžia politinės maišaties apžvalgą baigti be defetizmo, į kurį vestų žmogaus logika.  J. B.