KARTŲ BENDRAVIMO PROBLEMA TREMTYJE

VYTAUTAS VYGANTAS,
New Yorkas

Problemą referentas ėmė svarstyti, išeidamas iš to, kad kiekvienas žmogus turi savo psichologinį-socialinį pasireiškimo būdą. Jo pasireiškimo pagrindiniai bruožai priklauso nuo to, kad žmogus (a) siekia pažiūrų ir veiksmų pilnutinio balanso, (b) vengia tokių reiškinių, kurie asmenį išmuša iš įprastinių formų ir kurie tuo pačiu reikalauja daug psichinių pastangų naujai padėčiai suvokti ir jai kontroliuoti, (c) turi savyje tam tikrą vertybių gradacijai mastą, pagal kurį veikia, pagal kurį jungiasi į sambūrius, (d) asmuo ir sambūris tam tikras mintis ir siekimus linkęs taip suintensyvinti, kad jos neproporcingai nustelbia kitas vertybes. Iš to gali kilti idėjų kontinuiteto nedavertinimas, pažangos varžymas, laikinę vertę teturinčios idėjos pervertinimas, socialinės realybės klaidingas suvokimas ir t.t.

Tais psichologiniais atžvilgiais referentas pažiūri į mūsų dabarties visuomenėje ryškėjančias keturias kartas, kurias pavadina—vyriausioji karta, vyresnioji, dabartiniai studentai, arba akademinis jaunimas, ir jauniausioji karta.

I. KETURIOS KARTOS

Vyriausioji karta

Ryškios rytietinės tendencijos joje ta prasme, kad galvojimo forma, psichologinė dinamika ir psichologinė asmenybės gynyba paženklinta į mus iš rytų atėjusiomis tendencijomis. Jos yra gavusios savitą pasireiškimo formą mūsuose, bet rytietiško pagrindo paslėpti negalima. Vakarų įtakos yra, bet ji maža ir negali. Politinėj srity joje labai ryški ideologinė diferenciacija — tiek sąmoningai tiek nesąmoningai. Politinio pasireiškimo atžvilgiu — norėčiau juos pavadinti parlamentine grupe, kurioje parlamentinė procedūra turi daug įtakos ir kurioje dažnai ryškios šio šimtmečio trečios dekados įvykių tendencijos. Jomis dar ir dabar bandoma vadovautis. Bandoma dabartinį gyvenimą struktūrinti pagal jiems įprastas formas. Kadangi gyvenimo diktuojamos formos nesutampa su šiais siekimais, trūksta tada jų veiklai konkretaus realumo. Visas dėmesys nukrypsta į egzistencinę kovą siauroj plotmėj užmirštant pagrindinius mūsų gyvybės (politine prasme) klausimus ir problemas.

Sunku nurodyti konkrečius pavyzdžius, tačiau šios kartos ryškiuosius veidus rasime tų grupių tarpe, kurios laiko Vliko egzistenciją ant savo pečių; jų pastebime ir mūsų diplomatų tarpe. Bendrai, kaip ir pats terminas sako, tai mūsų vyriausioji karta.

Vyresnioji karta

Šią kartą ir jos siekimus aiškiai charakterizuoja vakarietinės įtakos. Tiesa, dalis šiai kartai priskirtinų asmenų yra aiškus vaisius primityvios sintezės tarp lietuviško kaimo ir rytietinės įtakos. Šie bruožai intensyviais momentais (debatuose ir bet kokiuose kituose momentuose, kur prasimuša emocinis elementas) nustelbia kitus pasireiškimus. Tačiau bendras vardiklis jiems yra vakarietinė įtaka, jų idealai žavi, yra patrauklūs ir nesukelia tiek dėl ateities nežinojimo kylančios baimės. Vakarietinių idėjų tarpe labai patraukli liberali tendencija funkciniu atžvilgiu (todėl ši kartos tendencija tokį gilų atgarsį rado katalikų visuomenėje).

Politinės diferenciacijos atžvilgiu ji vengia ideologinės diferenciacijos (suvokiu šį vengimą ne kaip siekimą išjungti ideologinį momentą iš gyvenimo, bet kaip politinės-visuomeninės terminologijos ir samprotavimo įvedimą ten, kur politiškai reiškiamasi — tokiu būdu išvengiama teologinių-ideologinių mąstymų ten, kur jie padėties neryškina ir jos nenusako, tik komplikuoja patį suvokimą). Tačiau jeigu sąmoningai ir siekiama vengti politikoje ideologinės diferenciacijos, tai pasąmonyje tos tendencijos neišvengiama, ji net ryškiai dominuoja.

Politinės akcijos atžvilgiu siekiama save suvokti kaip rezistentą. Tačiau šis rezistento pavadinimo pasirinkimas nerealus, net neleistinas, nes jis perdaug suabsoliutintai vartojamas, jis monopolizuojamas ir tuo pačiu tampa klaidinantis.

Karta savais pasireiškimais labai intensyvi ir dinamiška. Drįsčiau sakyti, kad joje daugiausia idealizmo. Neturėdama tvirtų standartinių, gyvenime išbandytų pasireiškimo formų (kaip tai yra patyrę vyriausios kartos atstovai ir nori į jiems įprastas formas grąžinti patį gyvenimą), ši karta juda, jieško ir kūrybiškai reiškiasi. Vis bando prieš gyvenimo siūlomą statiškumą, prisitaikymą prie aplinkos veikti, ir tas veikimas kitų dažnai suvokiamas kaip jieškojimas. O jieškojimas galimas, jei karta parodo daug gyvo idealizmo, kurio ypač katalikiškame sparne tikrai netrūksta (kai tuo tarpu Šviesos judėjimas jau baigia pralaimėti savo dinamiško pasireiškimo kovą prieš gyvenimo malonumus ir komfortą).

Sankcijų suvokimas šioje kartoje nėra toks ryškus, nes jos nėra įgavusios tokios gilios reikšmės dėl nuolatinio j ieškojimo, rebeliškumo, kovingumo (tiek prieš okupantus tiek prieš dominuojančias gyvenimo pasireiškimo formas).

Tautiškumo atžvilgiu kartos egzistencija natūrali, nes ji natūraliai Lietuvoje ar bent dar Europoje išvystė savyje vertybių gradaciją. Tačiau šios kartos jauniausių žmonių tarpe kai kada jau galima pastebėti sukilusią problemą: kaip išlaikyti savyje lietuvišką sąmonę.

Šios kartos ryškieji atstovai tai rezistenciniai sambūriai kaip Lietuvių Frontas; asmens 4-toj ir 5-toj dekadoj Lietuvoje ar vak. Europoje baigę mokslus.

Dabartinė studentija

Jei minėtose kartose reiškėsi idėjinis rytų ar vakarų dominavimas, tai šioje kartoje reiškiasi dviejų kontinentų įtakos: juo jaunesnis šios kartos asmuo, juo daugiau kasdieninės, pasąmoninės įtakos jam turi amerikietinis pasaulis. Šios kartos vyresnieji atstovai yra pajutę labai ryškiai vakarų Europos įtaką savyje ir iš amerikietiško pasaulio sau pasirenka tik įtakas ir formas, naudingas jiems reikštis. Jaunesnieji jau iš europinių įtakų renkasi tas, kurios jų vidiniam pasauliui rodo daugiausia patrauklumo. Laiko tėkmė veikia amerikietinių įtakų naudai.

Karta yra tragiška ta prasme, kad ji neturi savo augimui pavyzdžių. Mūsų bendruomenėj beveik nėra tokių asmenų, kurie savo gyvenime būtų pavyzdingai sukūrę harmoniją tarp pasireiškimo lietuviškoje ir amerikietiškoje bendruomenėje. Prieš kelis dešimtmečius į šį kraštą emigravusi lietuvių karta savo vaikams negalėjo tokių pavyzdžių duoti, ir todėl susidarė toks idėjinis nutolimas lietuviškumo plotmėje tarp jų. Naujo lietuvio tipo — būtent, inteligento išeivio kūrimas reikalingas, ir šis uždavinys natūraliai tenka dabartinės studentijos kartai.

Atsidūręs tarp dvejopos bendruomenės šios kartos žmogus jaučia, kad jo egzistencijos pagrindas turės būti amerikietinis pasaulis, bet jaučia ir moralinę pareigą išlaikyti savyje lietuvišką sąmonę. Tokio dvilypumo rezultatas—vieni užsidaro ir vengia domėtis tiek lietuviškais, tiek ir amerikiniais reiškiniais, siaurindami savo asmenybę. Kiti intensyviai ima kieškoti atsakymo, kodėl reikia lietuviškumą išlaikyti.

Šis klausimas kyla visiems: tik pats klausimo intensyvumas skirtingas atskiruose asmenyse. Su juo natūraliai siejasi ir kitas klausimas — kaip savyje išlaikyti tą lietuvišką sąmonę. Ši karta tad ir pasižymi tų klausimų intensyviu suvokimu ir galimų sprendimų jieškojimu.

Politinės diferenciacijos atžvilgiu vis daugiau ryškėja joje neideologinės terminologijos ir samprotavimo siekimas. Pasąmonyie ši tendencija jau labai ryški. Iš kitos pusės, tenka čia pastebėti įdomią, mano supratimu, negyvenimišką tendenciją: tai Lietuvių Studentų Santaron susibūrusių jaunuolių siekimas politinėj srityje ideologinę diferenciciaciją tęsti ir jos visais galimais būdais siekti. Siekia sąmoningoje plotmėje to, ką pasąmoniniais veiksmais paneigia (žiūrėk analoginę padėtį vyresniosios kartos tarpe).

Grynai politinėj srity pasireiškimas mažai domina. Gal kiek žavi rezistencinių sambūrių siekimai.

Šią kartą sudaro jaunimas, kuris bent dalį savo psichologinės brandos proceso išgyveno Vak. Europos stovyklose. Dauguma šios kartos žmonių šiuo metu yra bebaigią studijas.

Jauniausioji karta

Pažymėjęs, kad tai karta, kuri dabar auga Amerikos mokyklose, su Lietuva neturėjusi ryšių, sustoja referentas ties tos kartos lietuviškumo klausimu:

Šie jaunuoliai nebebus pastatyti nutautėjimo pavojun — jie niekad nebus pakankamai tautiškai subrendę, kad galėtų nutautėti. Juos reikės “sutautin-ti” ... Ir tame sutautinimo-sulietuvinimo procese atsakymas į klausimą, kas yra lietuviška, kas lietuviškumas, turės ypatingos reikšmės. Be šio klausimo, kils dar tie klausimai, kurie jau intensyviai kyla ką tik nagrinėtoje kartoje — tai kodėl reikia ir kaip galima išlaikyti savo lietuvišką sąmoningumą . .. Tai kartai būtinas pavyzdžių kadras, iš kurių jie galėtų savo brandos laikotarpyje rinktis savo psichologinei struktūrai tinkamiausias asmenybes. Ši karta turi galimybių tapti psichologiškai saugesnė, ramesnė už dvi vidurines kartas, kurias čia nagrinėjome, bet kartu didelis pavojus, kad karta bus statiška, pasiduos gyvenimo reiškinių (patogiųjų) įtakai.

II. KAS YRA KARTOSE NEGERA

Keturias kartas apibūdinęs, referentas paryškino, kas kiekvienoje jų yra neigiama, anot jo egocentriška.

Vyriausioje kartoje neigiama:

1 »Kūrybinio elemento stoka nulemia visus kitus aspektus. Jeigu jaučiama kūrybinė dvasia, tai ji reiškiasi tokiomis formomis, kurios prie gyvenimo nepritampa .

2.    Baimė dėl egzistencijos: "kas bus, kai vietą, poziciją prarasiu”. Dėl šių motyvų kylančios ir politinės rietenos. Egzistencinės baimės padaras — kritikuojamos ne idėjos, bet kitaip galvoją asmenys.

3.    Kūrybos stoka ir egzistencinė baimė verčia užsidaryti nuo santykiavimo su kitaip galvojančiais. To pavyzdys — pastangos “jaunuolius, kurie palinkę į krikščionių demokratų veiklą, skirti nuo vyresniųjų... kai tuo tarpu natūraliausias reiškinys būtų paprastas naujųjų narių infiltravimas senųjų eilėse”. Kitas pavyzdys tai Kaminsko žodžiai Vlike apie savo baimę dėl išstojusių iš Vliko grupių grąžinimo, “Šita izoliacija yra labai kenksminga bendram lietuviškam veikimui”.

Vyresniojoj kartoj neigiama;

1.    Rezistencijos sąvokos monopolizavimas. “Tiesa, grupių vadovybės vengia tokio monopolizavimo, tačiau ši tendencija yra ryški nariuose ir bandoma šį momentą pristatyti kaip argumentą skirtumų tarp vyriausios ir vyresnės kartos jieškant”.

2.    Šiai kartai būdingas jieškojimas duoda kai kurių neigiamų padarinių. Tarp jų (a) “blaškymasis tarp politinių uždavinių ir kultūrinės veiklos” ir specifinės krypties nesuvokimas. “Nenuostabu, kad net pačių frontininkų tarpe kyla klausimas, kas mes esame ir ko siekiame. Ši tendencija paprastų narių tarpe pastebima”. (b) "Perdėtas savos idėjos akcentavimas”. O “jieškojimo intensyvumas veda prie tikrosios perspektyvos praradimo”, (c) “Pasigendama teigiamos iniciatyvos ten, kur ji vestų prie visų apjungimo. Jeigu

Vlikas... nebegali visų apjungti, tai visgi nepastebima akcija, pozityvi iniciatyva, vedanti prie naujo, bet visus lietuvius apjungiančio organo kūrimo. Vienintelė išimtis tai prof. Brazaičio pareikštos mintys apie Pavergtųjų Tautų Komiteto galimybes”.

“Tarp kartai priskaitytinų teigiamų reiškinių... ryškiausias jos aiškus idealizmas. Išvystyta veikla, kad ir tokioj plotmėj, kaip finansinės aukos — rodo idealistiško nusistatymo stiprumą. Be to, paminėtinas ir kartos ryškiųjų vadovų sugebėjimas kitaip galvojančius išklausyti, šis momentas tiek pirmoje, tiek trečioje kartoje beveik nepastebimas, nors jis būtų taip reikalingas. Gi konkrečiu pačiu pavyzdžiu minties komunikacijos atžvilgiu geriausiai tinka šis pašnekesys. Autorius savęs neindentifikuoja su vyresniąja karta, bet jam suteikiama proga savo suvokimo mintis čia išreikšti”.

Dabartinėj studentijoje neigiama:

1.    Noras lietuvybės išlaikymo reikalavimų kaltininkais padaryti vyresniuosius. “Jie (vyresnieji) tampa atpirkimo ožiais, ir todėl jų vengiama. Mažai kontakto, jų autoritetas niekinamas... ir bandomas visiškai paneigti. Tas gan neigiamas jų žiūrėjimas j vyresniuosius ypač ryškus liberalų stovykloje. Santaros bandymas nepriklausyti nė vienam sparnui iki šiol buvo labai ryškus; tik paskutiniu metu pastebimos artimesnio kontakto tendencijos. Katalikų sparne tas atvejis nėra tokis ryškus, nes vienas kartų lūžis jau anksčiau jvy-ko”.

2.    “Savyje užsidarymas” ir izoliacija yra “kenksminga asmenybių ugdymo atžvilgiu ir neigiama kovoje dėl krašto laisvės... mūsų akademikai su amerikiečiais labai mažai bendrauja, o jei bendrauja, tai labai paviršutiniškai — tokiu būdu geriausia proga Lietuvai ir lietuviams atrasti naujų draugų nerealizuojama”. O gal tie žmonės, su kuriais dabar lietuviai studijuoja kartu, po keliolikos metų kaip tik bus tie, kurie turės lemiamos įtakos į pasaulio ekonomiją ir politiką...

3. “Pasyvumas problematikos atžvilgiu. Problemų netik nejieškoma, bet jų stačiai vengiama. Bandoma save užliūliuoti paviršutiniškais gyvenimo reiškiniais. Santariečių grupė čia sudaro šviesią išimtį. Jie problemų jieško ir jas mielai bando spręsti. Tiesa, atsakymų jie dar nėra pateikę, bet sveikintinas pats atsakymų jieškojimas į tuos klausimus, kurie mums visiems turi itin svarbios įtakos. Tas bendras pasyvumas problemų atžvilgiu sumasina žmones; o apie tokio reiškinio pavojus aiškinti nėra prasmės”.

III. BENDRAVIMO GALIMYBĖS IR FORMOS

Supratus kartas, lengviau surasti tarp jų bendravimo galimybes.

J bendravimą žodžiu ar raštu suveda tiesioginė komunikacija arba individualinis bei grupinis pavyzdys.

1. Bendravimo nusiteikimai

Idėjinis bendravimas įmanomas, kai svarstomi konkretūs klausimai; savas pažiūras pristato tokia forma, kuri klausimą keliančios kartos žmones Įgalintų pareiškimus, atsakymus suprasti; vengia savito galvojimo formas suabsoliutinti, nerodo neklaidingumo pretenzijų; kai akcentuoja konstruktyvios kritikos reikalą.

Individualiniu pavyzdžiu geriausiai galima pasitarnauti. Kruopštus darbas, siekiąs bendros naudos, pasiaukojimas bendram labui, idealistinis nusiteikimas ir nuolatinis pasitikėjimas tiek kitais, tiek savimi veda prie tinkamų rezultatų. Pabrėžtina, kad antroji karta savo idealizmu ir trečioji savo (bendruomeniniu atžvilgiu) plačiu akiračiu turi progos daug kuo prisidėti prie bendro tarpusavio kartų darnaus reiškimosi ir sugyvenimo.

2. Bendravimo plotmės

Bendrose profesinėse organizacijose, grupėse yra geriausia proga sueiti atskirų kartų atstovams. Nuolatiniame profesiniame kontakte su jaunesniais specialistais ir vyresnieji nepraras kontakto su gyvenimo realybe. Šis reiškinys iš profesinių formų palengva persimes ir į kitus gyvenimo reiškinius.

Per bendras organizacijas kaip ateitininkai, bendruomenė, galima pasiekti svariųjų idėjų tęstinumą. O toks tęstinumas būtinas tiek pačiam progresui, tiek glaudesniam kartų bendradarbiavimui. Reiktų pav. atkams sendraugiams organizuoti studijų dienas a la Lietuvių Fronto bičiulių Europoje.

Individualinėje plotmėje irgi yra įvairių bendravimo galimybių. Kasdieninis kontaktas namuose tarp tėvų ir vaikų turėtų suteikti progos vieniems kitus suprasti, jei būtų tam dedamos pastangos. Kontaktas tarp kaimynų turėtų turėti to paties efekto. Procesas lėtas, bet jis turi galimybių suvaidinti svarbią rolę bendravime, jeigu bendravimo bus siekiama.

Per kitus save galima gerai pažinti, o kitiems pažinti reikia asmeninio kontakto. Toks asmeninis kontaktas jaunimui būtų reikšmingas ir tuo, kad jį netiesiogiai būtų galima veikti (o tai turėtų daugiau įtakos negu paskaitos ar formalūs bandymai veikti ir indoktrinuoti) bendro auklėjimo ir ypač tautiškumo plotmėje. Bendraudami ir bendradarbiaudami su vyresniais, jaunesnieji prarastų egzistencinę baimę (koks pav. ryškus skirtumas tarp at-kų stovyklų Europoje, kada kiekvienas jaunas dalyvis pajusdavo, kokios galingos organizacijos narys jis yra, nes visada lankydavosi stovyklose tie, kurie buvo autoritetai, giliai respektuojami ir t.t.—gi dabar jaunimas beveik vienas stovyklauja. Retai pastebėsime ryškių asmenybių stovyklose, menką jų įtaką tokiuose susibūrimuose. Gi jaunimas, savo vienumą jaučiąs, turi pagrindo justi egzistencinę baimę). Vyresnieji pajustų savų siekimų realizavimą, jei pajustų savo jaunimo stiprumą ir jo dinamiką.

3. Bendravimas pagrindiniais klausimais

Turinio atžvilgiu kartų bendravimo probleminiai klausimai:

Kas yra lietuviškumas, kodėl reikia išlaikyti lietuvišką sąmonę, kaip tai įvykdyti.

Tenka čia pabrėžti, kad racionalusis, protinis elementas vis didesnės reikšmės įgauna bendruomeninio gyvenimo reiškiniuose, kurie sukasi apie tautinės sąmonės išlaikymą. Geriausių rezultatų čia pasieksime, jei visi sugebėsime prie vieno stalo susėsti. O problemos tokios ryškios, jog jos šaukte šaukia, kad sėstumėme prie bendro stalo. Pirminės reikšmės čia turėtų pedagoginiai sugebėjimai, gal tikriau psichologinis įsijautimas į žmogų, tada būtų lengviau spręsti tas problemas.

Kai šiandien nebėra paties gyvenimo natūralių sankcijų, kurios mus veiktų bendrauti tautinio susipratimo srityse, tenka ugdyti moralinę sankciją pačiame žmoguje — jo savigarbą. Ją išvystyti sunku, bet ji idėjiniu atžvilgiu gilesnė. Tokios sankcijos išugdymas reikalauja aukos dvasios. Ji šiomis sąlygomis yra būtina, nes mūsų gyvybė tautinėj plotmėj ir mūsų tarpusavio bendravimas priklauso nuo savigarbos sankcijos išugdymo.