Baltijos valstybių suverenumas gyvas
Dėmesio verta knyga
Akis veikiau užgriebia dalykų regimą faktinį pasikeitimą ir jo išorinį vaizdą, nekaip pasikeitimo vidinę sąsają su buvusiąja padėtimi. Ir Lietuvos bei kitų Baltijos valstybių sovietinė okupacija betkieno dėmesį pirmiausia patraukia savo išorinėmis apraiškomis, — Lietuvos vyriausybės pašalinimu, Lietuvos įstatymų panaikinimu, sovietinės santvarkos įvedimu, lietuvių areštais bei deportacijomis, švietimo ir kultūros bolševikinimu bei rusinimu, religijos ir bažnyčių persekiojimu, pramonės, prekybos, namų, vertybinių popierių, pinigų nusavinimu ir t.t., — bet ne savo padariniais tarptautinės teisės atžvilgiu, ne savo vidiniais ryšiais su tarptautinę bendruomenę tvarkančiais ir Baltijos valstybių nepriklausomybę saugojančiais nuostatais. Išorinis vaizdas kiekvienam aiškiai kalba, ogi vidinių sąsajų prasmė bei reikšmė atsiskleidžia tik dalyko specialistui. Pirmasis atžvilgis svarbus opinijai formuoti, antrasis — būtinas politiniam, diplomatiniam ir teisiniam Baltijos valstybių bylos svarstymui.
Pastaruoju atžvilgiu Baltijos valstybių padėtis lig šiol nedaug dėmesio tesulaukė. Be labai konspektyvaus “Juridical Aspect of Soviet Aggression against Lithuania” Vliko didžiajame memorandume (žr. "Mémorandum on the Restoration of Lithuania’s Independence”, 1950 m.), išsamesnio tuo atžvilgiu svarstymo viešumoje, kaip ir neturėjome. Tai buvo didelė spraga Baltijos valstybių byloje.
Savo metu L. Natkevičius savo disertacijai Sorbonoje buvo pasirinkęs Vilniaus bylą. Jo knyga "Aspect politique et juridique du differend po-lono-lithuanien” buvo naudingas įnašas tai bylai. S. Daukša savo disertacija Sorbonai davė studiją apie "Le regime d’autonomie du territoire de Klaipėda”. Natūralu buvo laukti, kad lietuvis, latvis ar estas ir Baltijos valstybių okupacijos byloje pasireikš kūrybiniu įnašu į tarptautinę teisę. Todėl Boriso Meissnerio “Die Sowjetunion, die baltischen Staaten und das Voelkerrecht” knyga šia prasme savotiškai suvirpina mūsų tautinės ambicijos stygelę. Tiesa, J. Repečka savai disertacijai Goettingene universitete (Vokietija) buvo pasirinkęs kaip tiktai “Der gegenwaertige voelkerrechtliche Status der baltischen Staaten”. Tačiau jo studija viešumai buvo veik neprieinama dėl labai riboto tiražo. 1950 m. rotatorium jos išspausdinta tik keliasdešimt egzempliorių. Palyginus Repečkos disertacijos turinį su Meissnerio veikalu, nesunku įžvelgti, kad pastarasis pirmąjį, be nedidelių išimčių, susiurbė, net įsakmiai to neprisipažindamas. Suprantama, pats svarstomas dalykas nuo to nenukentėjo. Bet vistiek mūsų tautinė ambicija jaučiasi lyg nuskriausta, kad lietuvio darbas pasidarė svetimajam daugiau tik anoniminė atrama, nors, jei būtų buvęs laiku tinkamu būdu paskelbtas, būtų galėjęs ne tik lietuvio kūrybinį įnašą į tarptautinės teisės studijas manifestuoti, bet ir patį Baltijos valstybių reikalą pateikti be jokių priemaišų.
Boris Meissneris yra atsakingas V. Vokietijos užsienių reikalų ministerijos pareigūnas, daug rašąs Sov. Sąjungos ir rytų Europos klausimais. Anksčiau jis buvo tarptautinės teisės profesoriaus dr. R. Laun asistentas Hamburgo universitete tarptautinės ir viešosios užsieninės teisės tyrimo įstaigoje. 1954 m. jis pateikė savo disertaciją ‘‘Die sowjetische Intervention im Balticum und die voelkerrchtliche Problematik der baltischen Frage”, kuri šiemet buvo išleista augščiau minėtos knygos pavidalu.
Temos pasirinkimą autorius grindžia tuo, kad Baltijos valstybių problema ne tik simbolizuojanti Rytų-Vakarų santykius, bet sykiu esanti paskatinimas tarptautinių santykių pavojingą būseną, baigti teisės atstatymu,kuriuo Vokietija kaip tik esanti labai interesuota. Taigi teisinis dalyko svarstymas susiejamas ir su politiniu, su galimu praktišku Baltijos valstybių bylos sprendimu. Dėl to Meissnerio knyga juo labiau mūsų dėmesio verta.
Baltijos valstybės tarpkario tarptautinėje raidoje
Knygą sudaro dvi dalys: istorinė ir dogmatinė. Istorinėje dalyje yra trys skyriai su penkiolika poskyrių.
Pirmame skyriuje apžvelgiami Baltijos valstybių santykiai su Europos didžiosiomis valstybėmis iki 1939 rudens; apžvelgiami Baltijos valstybių saitai su Versolės taika ir jos, pagal autorių, skirtas Baltijos valstybėms vaidmuo; liečiama Sov. Sąjungos organizuota nepuolimo paktų sistema, Prancūzų-Sovietų pastangos sukurti “Rytų-Locarno” ir Baltijos valstybių antantės sudarymas; analizuojama 1934 m. tarptautinės padėties poveikis Baltijos valstybėms, jų posūkis į vadizmą, Tautų Sąjungos vaidmuo joms, Tautų Sąjungos Taryboje Baltijos valstybėms vietos suteikimas, 1936 m. Sov. Sąjungos posūkis prieš Baltijos valstybių nepriklausomybę, Ždanovui reikalaujant padidinti Sov. Sąjungos langą į Europą, Baltijos valstybių neutralumo politika; vertinami Lietuvos-Vokietijos 1939 m. santykiai, ypač 1939. 3. 22. vadinama Klaipėdos krašto perdavimo “sutartis” ir Baltijos valstybių padėtis Britų-Prancūzų derybose su Sov. Sąjunga 1939 m. Maskvoje bei Sov. Są-jungos-Vokietijos slaptieji susitarimai.
Antrame skyriuje apžvelgiamos Baltijos valstybių su Sov. Sąjunga vadinamų savitarpinės pagalbos sutarčių sudarymo aplinkybės, sutarčių turinys, Baltijos valstybių pastangos išsaugoti savo neutralumą, Sov. Sąjungos ultimatumą Baltijos valstybėms įteikimo aplinkybės ir ultimatumų turinys, “liaudies vyriausybių” sudarymo aplinkybės, ‘‘liaudies seimų” sudarymo aplinkybės ir vaidmuo.
Trečiame skyriuje apžvelgdamas didžiųjų valstybių nusistatymas Baltijos valstybių atžvilgiu nuo jo vienašališko prievartinio įjungimo į Sov. Sąjungą iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos, čia randame Molotovo pasisakymus, JV valstybės departamento ir prezidento Roosevelto pareiškimus, Vokietijos-Sov. Sąjungos susitarimą dėl Suvalkijos žemių juostos ir Vokietijos-Sov. Sąjungos sienų 1941. I. 10. sutartį, Sov. Sąjungos įstatymų įvedimą Baltijos valstybėse, Atlanto chartą, Stalino pareiškimus, Churchillio neįvykusį sutikimą pripažinti Baltijos valstybių aneksiją, Vliko susidarymą ir Baltijos valstybių išsilaisvinimo pastangas laisvajame pasaulyje.
Atsiremdamas prielaida, kad Baltiojs valstybių nepriklausomybė galėjusi gimti tik dėl Rusijos ir Vokietijos tuolaikinio tarptautinio veiksnio sumenkėjimo ir dėl Baltijos ragijone atsiradusios jėgos tuštumos (“Machtvakuum”), autorius teigia, kad ta “tuštuma” pasinaudojusi Versalės taika Baltijos valstybėms paversti “cardon sanitaire” arba užtvara tarp Vokietijos ir Sov. Sąjungos. Šitokia Versalės taikos hipoteka apsunkinusi Baltijos valstybių santykius su Sov. Sąjunga ir Vokietija. Esą Versalės sutartimi sukurta netobula tarptautinė tvarka, išjungdama Vokietiją ir Sov. Sąjungą iš Baltijos valstybių nepriklausomybės sprendimo, sudariusi šių valstybių egzistencijai pavojų... Kažkodėl autorius išleidžia iš akių, kad faktiškai kaip tik Vokietija ir Sov. Sąjunga buvo pirmosios Baltijos valstybių, taip sakant, "steigėjos”. Ir kaip tiktai šios rūšies “hipoteka” Baltijos valstybėms sudarė kaikurių sunkumų laimėti sau pripažinimą Paryžiaus taikos konferencijoje (1919 m.) ir vėliau. O kad Sov. Sąjunga buvo atstumta nuo kaikurių Baltijos uostų, tai esmėje visai nereiškė Sov. Sąjungos langų uždarymo į Europą, ir faktiškai tas atstūmimas įvyko ne Versalės taikos dėka, o tik estų, latvių ir lietuvių ryžtu bei aukomis, siekiant savo valstybinės nepriklausomybės. Ir pats autorius kitoje knygos vietoje pripažįsta, kad Baltijos valstybių su Sov. Sąjunga sudarytos taikos sutartys ir nepuolimo paktai nebuvo prievartinio pobūdžio, o abiejų šalių laisvo sutikimo tarptautinės teisės aktai. Tad kur čia Versalės taikos hipoteka? Vienintelis konkretus Versalės sutarties 99 str. dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos netiesiogiai lietė Lietuvos-Vokietijos santykius. Autorius Klaipėdos kraštą keliais atvejais liečia, toli gražu, nesilaikydamas žadėto mokslinio objektyvumo, liečia abiejose knygos dalyse, todėl prie jo teks grįžti vėliau.
Apskritai faktinių netikslumų knygoje Lietuvos atžvilgiu teko užtikti nedaug: kad Lozoraitis diplomatijos šefu paskirtas miniterių kabineto nutarimu, kad Raštikis iš Lietuvos pasitraukė sykiu su prezidentu Smetona, kad sukiliminė 1941 m. Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta “sofort nach dem deutshen Einmarch”, užuot “sofort nach dem deutschen Uebertritt der deutsch-litauischen Grenze”, nes faktiškai Lietuvos vyriausybė reiškėsi jau pora dienų prieš vokiečių kariuomenei atžygiuojant.
Sovietinis intervencijos Baltijos valstybėse teisine analizė
Istorinė knygos dalis tėra pamušalas antrajai, dogmatinei jos daliai, kurioje autorius tarptautinės teisės veikiančių nuostatų mastu matuojasovietinės intervencijos Baltijos valstybėse visokius atžvilgius, analizuodamas pro ir contra tezes bei pateikdamas išvadas dėl tos intervencijos teisinio pobūdžio ir jos teisinių padarinių reikšmės tarptautinei bendruomenei. Ši analizė užima šešis knygos skyrius su dvidešimt dviem poskyriais.
Pirmame skyriuje autorius sustoja ties šių laikų tarptautinės teisės dvilypumu, paryškindamas tarptautinės teisės sovietinę sampratą ir jos taikymą Baltijos valstybių bylai. Autorius pateikia sovietinių pažiūrų į bendrąją tarptautinę teisę, palyginti, išsamią apžvalgą, nurodydamas jų evoliuciją ir rebus sic stantibus taisyklės vaidmenį, bei valstybinio suverenumo primatą jose. Sovietinėje tarptautinės teisės sampratoje betkuris sovietinės valstybės suverenumo aprėžimas, pagal autorių, laikomas kapitalistinės sistemos laimėjimu sovietinės sistemos sąskaita. Tarp pačių sovietų pripažįstamų tarptautinės teisės pagrindinių principų autorius pabrėžia taikos išlaikymo, valstybinio suverenumo išsaugojimo, į kitų valstybių vidaus reikalus nesikišimo, visų valstybių lygiateisiškumo, pacta sunt servanda ir agresijos nusikalstamumo principus.
Antrame skyriuje autorius svarsto Sov. Sąjungos Baltijos valstybėms primestas vadinamas savitarpinės pagalbos sutartis. Šios sutartys, pagal autorių, sudarą pagrindą Sov. Sąjungos intervencijai Baltijos valstybėse teisiniu požiūriu vertinti. Su slaptais Vokietijos-Sov. Sąjungos susitarimais autorius susidoroja tuo būdu, kad juos laiko tik res inter alios acta ir kad pacta tertiis nec nocent, nec pro-sunt. Pagal autorių, 1945 m. vadinamo Londono protokolo dėl tarptautinių karo nusikaltimų priimta tarptautinio sąmokslo sąvoka, kuria plačiai rėmėsi Nuernbergo karinis tribunolas, esanti problematiška... Autorius kažkodėl išleidžia iš akių, kad"sutartims” daryti nusikaltimus yra taikomi baudžiaumosios teisės bendrininkavimo ar gaujos nuostatai, bet ne bendrosios sutarčių taisyklės. Minėtas 1945 Londono protokolas ir Nuernbergo karinis tribunolas tatai iš valstybinės plotmės tik perkėlė į tarptautinę. Svarstydamas prievartos elemento reikšmę 1939 m. savitarpinės pagalbos sutartims, autorius išryškina tuo klausimu sovietines pažiūras, pagal kurias prievartinės tarptautinės sutartys neturi galios. Svarstydamas tų “sutarčių” reikšmę Baltijos valstybių suverenumui, autorius prieina išvados, kad Sov. Sąjungos karinių įgulų įsikūrimas Baltijos valstybėse jokiu būdu nereiškia jų suverenumo capitis deminutio. Netgi jų neutralumas de jure buvęs paliktas.
Trečiame skyriuje autorius sustoja ties Sov. Sąjungos ultimatumų Baltijos valstybėms kvalifikacija ir jos pastangomis juos pateisinti. Autorius pripažįsta, kad ultimatumais Sov. Sąjunga padarė tarptautinį agresijos nusikaltimą. O Sov. Sąjungos atsisakymas naudotis nepuolimo paktuose numatytomis ginčo atvejams taikomosiomis komisijomis ir ultimatumų kaltinimai Baltijos valstybėms dėl savitarpinio bendradarbiavimo, pagal autorių, teisiniu požiūriu esą ne kas kita, kaip venire contra factum proprium, t. y. ėjimas prieš savo paties pripažintą padėtį. Neišlaiko teisinės kritikos ir Sov. Sąjungos vėlesnė ultimatumų argumentacija, remiama būtinu apsigynimu ar būtinu reikalingumu. Svarstydamas po Sov. Sąjungos ultimatumų priėmimo Baltijos valstybėse susidariusią teisinę padėtį, autorius pagrįstai prieina išvadą, kad tuo keliu prieš Baltijos valstybių laisvą valią joms buvo primestos specialios savitarpinės pagalbos sutarčių vykdomosios priemonės, aprėžusios jų suvereninį veiksnumą, bet jokiu būdu ne jų suvereninį teisnumą.
Ketvirtame skyriuje autorius išryškina intervencinį Baltijos valstybių užėmimo pobūdį (occupatio interveniens) ir Hagos konvencijų šiai okupacijai privalomumą. Autorius pagrįstai gretina sovietinę Baltijos valstybių okupaciją su vokiečių okupacija Danijoje. Ta proga autorius įrodo, kad Sov. Sąjunga pripažįsta Hagos konvencijų teisinę galią, nustatančią okupanto kompetencijas okupuotame krašte. Tačiau Sov. Sąjunga okupuotų Baltijos valstybių atžvilgiu Hagos konvencijas sulaužė. O pašalindama Baltijos valstybių teisėtas vyriausybes ir sudarydama kvislingines, padarė neteisėtą “détournement de souveraineté”. Kaip Nuernbergo karinis tribunolas, dalyvaujant Sov. Sąjungai, yra išaiškinęs Kroatijos atveju, už tokių kvislinginių vyriausybių veiksmus atsako pats okupantas. Ir tokių kvislinginių vyriausybių kompetencija nesiekia toliau Hagos konvencijų nustatytos okupantui kompetencijos. Taikliai nusakęs “liaudies seimo” “rinkimus” ir jo kaip okupanto klusnaus įrankio funkcijas, autorius kategoriškai paneigia Baltijos valstybių į Sovietų Sąjungą įjungimo teisinį pagrindą, kvalifikuodamas tą įjungimą vienašališku svetimų valstybių teritorijos pasisavinimu, t. y. prievartine aneksija, laužančia Hagos konvencijas. Ir socialinės bei ūkinės okupuotų Baltijos valstybių sistemos keitimas ir gyventojų deportacijos bei rusinimas taip pat esą flagrantiškas okupanto kompetencijų peržengimas.
Penktame skyriuje autorius susidoroja su Sov. Sąjungos tezėmis, kad Baltijos valstybių įjungimas buvęs laisvas šių valstybių darbo žmonių apsisprendimas. Ir pagal tarptautinės teisės sovietinį supratimą toks apsisprendimas gali įvykti tik plebiscito arba liaudies revoliucijos keliu. Peržvelgęs pačios apsisprendimo teisės bolševikinės sampratos raidą ir turėdamas prieš akis faktinę dalykų padėtį, autorius prieina išvados, kad Baltijos valstybių atveju nebuvo minimalių sąlygų nei plebiscitui, nei liaudies revoliucijai. Baltijos valstybių įjungimas į Sov. Sąjungą buvo nuspręstas Sov. Sąjungos vyriausių veiksnių ir įvykdytas Sov. Sąjungos kvislingų, laužant Haagos konvencijas. Ne Baltijos valstybių liaudis įvykdė revoliuciją, bet Sov. Sąjungos kvislingai, padedami raudonosios armijos, įvykdė perversmą. Paliesdamas teisinę vertę Sov. Sąjungos argumentų, kad savo metu tik dėl savo silpnumo Sov. Sąjunga Baltijos valstybių nepriklausomybę buvo pripažinusi, autorius teisingai pastebi, kad Sov. Sąjunga ne tik 1920 m., bet ir vėliau įvairiomis progomis yra Baltijos valstybių nepriklausomybę expressis verbis prpaži-nusi. Dar ir 1940 m. liepos 13 d. Sov. Sąjungos prezidentas Kalininas sveikino Paleckį Lietuvos-Sov. Sąjungos taikos sutarties dvidešimtmečio sukakties proga. Todėl netgi rebus sic stantibus klauzulė negalinti pridengti pliko sovietinio imperializmo.
Kritiškai įvertinęs Sov. Sąjungos intervencinės okupacijos (occupatio interveniens) Baltijos valstybėse sudarytos teisinės padėties įvairius atžvilgius, autorius šeštame skyriuje sustoja prie tarptautinės bendruomenės laikysenos Baltijos valstybių aneksijos pripažinimo atžvilgiu. Nors pagal vadinamą Stimsono doktriną, priimtą 1932 m. Tautų Sąjungos ir pripažintą Chaco deklaracijos (1932), Saavedra-Lamas pakto (1933), Bogotos akto (1948), Atlanto Chartos (1941) ir Jungtinių Tautų konstitucijos (1945), tarptautinės bendruomenės narys turi atsisakyti "to recognize any situation, treaty or agreement which may be brought about by means contrary to the Covenant and obligations of the Pact of Paris” (Kellogo paktui), bet tas atsisakymas tuo tarpu priklauso kiekvienos valstybes nusistatymo. Todėl autorius konkrečiai peržvelgia tarptautinės bendruomenės narius ir prieina išvadą, kad nė viena laisvojo pasaulio valstybė Baltijos valstybių aneksijos nėra pripažinusi de jure. Autorius pagrįstai atkreipia dėmesį, kad qui tacet, sentire videtur formulės tarptautinė teisė nežino. Nepripažinimo klausimu tarptautinė bendruomenė yra dvejopo nusistatymo. Vienos valstybės su D. Britanija priešakyje Baltijos valstybių aneksiją de facto pripažįsta, bet nepripažįsta jos de jure. Autorius ta proga pastebi, kad dažnai permaža dėmesio skiriama de facto ir de jure pripažinimo skirtumui. Antra valstybių grupė su JV priešakyje Baltijos valstybių aneksijos nepripažįsta nei de facto, nei de jure. Ir Vokietija de jure niekad nebuvusi Baltijos valstybių aneksijos pripažinusi, nes 1941. 1. 10. Vokietijos-Sov. Sąjungos sienų sutartis Vokietijos nebuvusi ratifikuota. Taigi Sov. Sąjunga Baltijos valstybėse jokios tarptautinės legitimacijos neturi.Autorius primena, kad dabartinės Baltijos valstybių kvislinginės vyriausybės pagal Hagos konvencijas nėra nė de facto vyriausybės.
Savo teisinės analizės pabaigoje autorius prisimena vokiečių teisininko W. Schaetzelio teisingą pastabą, kad mūsų laikų tarptautinė teisė, nors dar ir neturi efektyvių priemonių visais atvejais teisėtai tvarkai tarptautinėje bendruomenėje atstatyti, jau nebepalieka jokios galimybės grobikui pačiam savo grobį legalizuoti. Grobikas tegali būti amžinas okupantas. Šią Schaetzelio minti pratęsdamas, autorius prieina išvadą, kad aneksijos nepripažinimo principas savaime kelia tarptautinės bendruomenės nariams pareigą rūpintis tarptautinės teisės priemonių tarptautinės tvarkos pažeidimams pašalinti. Ir Baltijos valstybių atveju autorius pasitiki teisės idėjų galia ir istorijos dinamika.
Apie tai, ko neturėjo būti
Suglausti Meissnerio knygos turinys, kuris savaime yra labai kondensuotas, nėra lengva. Jau iš to, kad veikalui panaudoti 245 autorių 375 dalykai, 48 dokumentų rinkiniai, 85 žurnalai ir oficialūs leidiniai ir 34 laikraščiai ir biuleteniai, ir kad veikale yra 1180 išnašų, galima suvokti jo turiningumas. Tiesa, autoriaus nemaža pasinaudota J. Repečkos disertacija ir jos bibliografija, bet antratiek ir naujų šaltinių panaudota. Pastarųjų dviejų dešimtmečių diplomatinės veiklos ir tarptautinių sandėrių visa gausybė medžiagos, daugiau ar mažiau susijusi su Sov. Sąjungos-Baltijos valstybių santykių raida, autoriaus kruopščiai surinkta, sistemingai sugrupuota ir įžvalgiai įvertinta. Apskritai galima sutikti su knygos leidėjo pastaba, kad tai svarus įnašas ne tik paliestojo laikotarpio istorijai, bet ir moderniosios tarptautinės teisės pažinimui.
Bet kaip tik dėl to tenka juoba apgailestauti, kad šis turiningas ir įžvalgus veikalas yra užterštas autoriaus subjektyviu nacionalizmu.
Kaip knygos įvade autoriaus prisipažinta, “die Frage des Memellandes eine besondere Beachtung gefunden" (VIII), nors veikalo tema tiesiogiai to neimplikuoja. Pagal autorių, Vokietija negalėjusi “die Wirkung des gewaltsamen Vorgehens Litauens niemals voellig aufheben” (4). Lietuva tik 1939 m. “endlich gelang, durch Uebergabe des Memellandes eine Besserung der Beziehungen zu Deutschland zu erreichen” (11). Ir Lietuvos autoritetinis režimas “sollte erst nacht der Uebergabe des Memellandes gelockert werden" (12). Liesdamas Vokietijos-Lenkijos susikirtimą ir paryškindamas pastarosios piktus kėslus Lietuvos atžvilgiu, autorius ilgėliau stabteli prie 1939. 3. 22. vadinamos Klaipėdos krašto grąžinimo sutarties. Autorius teigia, kad‘‘doch laesst sich eine unimittelbare Drohung mit Gewalt von deutscher Seite nicht nachweisen” (20)... Tai iššūkis visiems lietuviškiems veiksniams pateikti šiuo klausimu faktinę medžiagą. Britų istoriko Namier tos “sutarties” sudarymo aplinkybių tikrovišką vaizdavimą autorius paprastai nuvertina kaip nedokumentuotą ir nevisai sutampantį su britų oficialia dokumentacija. (21). Be to, jei ir buvęs koks spaudimas (“Druck”), tai pagal autorių kiekvienu atveju “die litauische Entscheidung in weit staerkerem Masse als durch diesen Druck von der Notwendigkeit einer entgueltigen Bereinigung des deustch-litauischen Verhaeltnisses beeinflusst gewesen ist, die bei den polnischen Kompensations-anspruechen im wohlverstandenen litauischen Eigeninteresse und darueber hinaus im allgemeinen Interesse der von den baltischen Staaten gemeinsam betriebenen Neutralitaetspolitik lag. Zieht man ausserdem die fruehere gewaltsame Besetzung des Memellandes(m. p. V. V.) durch Litauen in Betracht, so kann man es verstehen, dass bei der litauischen Delegation das Ge-fuehl unverkennbar war, leichten Kaufs davongekommen zu sein, zumal in dem Abtretungsvertrag Litauen fuer 99 Jahre ein Freihaven im Memeler Hafenbezirk zugesagt wurde. Beruecksichtigt man die gesamten politischen Zusammenhaenge, die bei der Loesung der Melmelfrage von Bedeutung gewesen sind, so wird man dem deutschen Rechtsstandpunkt zuneigen, dass es sich bei der Uebertragung des Memellandes völkerrechtlich um einen Gebietserwerb durch Zession gehandelt hat.” (22). Taigi Vokietijos neteisėtos prievartos Lietuvai pagal autorių visai nebuvo, nors ją net Ribbentropo patikėtas “deryboms” dėl Klaipėdos krašto su Urbšiu vesti v. Weizsaeckeris pripažįsta, savo atsiminimuose pastebėdamas, kad Lietuva “halb frei-willig, halb unfreiwillig” tą 1939. 3. 22. “sutartį” pasirašius (21). Pagal autorių ne Vokietijos prievarta Lietuvai, o pačios Lietuvos interesas ir noras vertęs ją atsikratyti savo vieninteliu uostu ir dalimi teritorijos, už kurią Lietuva buvo atsakinga ir Klaipėdos krašto konvencijos signatarams. Ir tas Lietuvos noras buvęs toks karštas ir terminuotas, kad ji per dvi dienas su pasitenkinimu (“leichten Kaufs davongekommen” (22) apsisprendė pasirašyti jai Berlyne padiktuotą “sutartį”.
Pasirinkęs tikrovei priešingą 1939. 3. 22. “sutarties” sudarymo aplinkybių aiškinimą, autorius, jieškodamas savo sugalvotai tezei atramos, ir toliau priverstas nematyti tikrovės. Toks nesiskaitymas su tikrove yra autoriaus teigimas, kad Potsdamo nutarimas Karaliaučių ir jo apylinkes pavesti Sov. Sąjungai administruoti implikuojąs į tas Karaliaučiaus apylinkes ir Klaipėdos kraštą įeinant (131, 292), nors po Vokietijos kapituliacijos visuose tarptautiniuos o aktuose, tad ir Potsdamo nutarime, Vokietija aiškiai figuruoja TIK 1937 m. sienose.Tokio tikrovės nepaisymo yra padiktuota ir autoriaus išvada, kad Klaipėdos krašto gyventojai yra Vokietijos piliečiai (306), nors pats autorius kitoj vietoj priverstas konstatuoti, kad, ryšium su Sov. Sąjungos pranešimu Kanadoje gyvenantiems Klaipėdos krašto gyventojams registruotis kaip Sov. Sąjungos piliečiams jos konsulatuose, Kanados užsienių reikalų ministerijos proteste dėl to aiškiai pasakyta, kad Klaipėdos krašto gyventojai Kanados nelaikomi Sov. Sąjungos piliečiais, nes Kanada Lietuvos įjungimo į Sov. Sąjungą de jure nėra pripažinusi (301). Taigi Kanados vyriausybė Klaipėdos gyventojų pilietybę sieja su Lietuvos, bet ne su Vokietijos pilietybe. Pagal veikiančią tarptautinę teisę kitaip ir negali būti. Lygiai tokio pat nesiskaitymo su tikrove yra padiktuotas ir autoriaus teigimas, kad “Die deutsch-litauische Grenze, die auf das Jahr 1422 zurueckgeht, besteht weiter” (306), kai faktiškai laisvu Lietuvos-Vokietijos susitarimu ta siena buvo nustatyta 1928 metais. Tačiau 1928 m. sutarties knygos autorius, kaip tas zoologijos sodo lankytojas dramblio, visai nė nepastebėjo. Už tai autoriui Lietuvos-Vokietijos sienos reikalui labai reikšminga atrodo Vokietijos-Sov. Sąjungos 1941. 1. 10. sutartis (98), nors pati Vokietija jos nebuvo ratifikavusi ir nors pagal taisyklę pacta tertiis nec nocent, nec prosunt ji Lietuvai jokių teisėtų įpareigojimų neuždeda. Būdingas mažmožis: knygos aplanke esančiame Lietuvos žemėlapia eskize rašoma Kauen (Kaunas), Wilna (Wilnius), bet TIK Memel be Klaipėdos.
Kai panašia kalba kalba Maskva apie Baltijos valstybių savanorišką savo nepriklausomybės atsižadėjimą ir džiaugsmingą pasivergimą Sov. Sąjungai, žinodami sovietinius propagandos metodus, mes nė nesistebime. Bet kai rimtame veikale teisės mokslo titulu toks sovietinis propagandos metodas pasisavinamas kai-kurių vokiečių sluogsnių imperialistiniam nusistatymui paremti, tai dėl to verta didžiai susirūpinti, nes tai rodo ne tik autoriaus mokslinio objektyvumo subordinavimą politiniam siekimui, bet ir dirbtiniu būdu, autoriaus žodžiu tariant, hipotekavimą Lietuvos-Vokietijos santykių ir pačios Vokietijos autoriaus pabrėžto intereso tarptautinių santykių pavojingą būseną baigti teisės atstatymu.
Boris Meissner:DIE SOWJETUNION, DIE BALTISCHEN STAATEN UND DAS VOELKERRECHT, Verlag Politik und Wirtschaft, Koeln, 1956, 380 XII, $5.50.
V. Vaitiekūnas
