REDAKCIJOS ATSAKYMAS

Didžiai mielas Tėve Direktoriau,

Ačiū už Jūsų laišką. Galėčiau sakyti, kad tokis seniai buvo laukiamas. Girdėti pagyrimus yra malonu, bet jie migdo. Redakcija prašydavo kritiškų pastabų, nes jos verčia galvoti ir mintis koreguoti.

Malonu buvo reagavimo susilaukti iš dviejų pusių — iš Jūsų, kaip Europos kunigų atstovo, iš V. Bridvaišio, kuris yra Kanadoje meno studentas, taigi tam tikra prasme jaunimo atstovas. Dvejopas atsiliepimas mano akyse yra dalis ženklų, kad šių kategorijų žmonės visuamenėje tebėra gyvi organizmai, nes jie tebejaučia ir tebereaguoja.

Gaila betgi, kad norint reagavimo susilaukti reikia idėjos turinį patempti iki jo kraštų, duoti jai rėkiančią formą, aprašyti, kaip pereitam nr. buvo pastebėta, patirštintais dažais. Tiesa, ir kitur tas pats su didesniais dalykais. Vokietijoje Tėvo Leppioho pamokslai prašneka tokiais rėžiančių kontrastų žodžiais, drastiškais pareiškimias, kurie plėšia skraistę nuo tikrovės, kad vieni jį skundžia esamosios tvarkos priešu ir kurstytoju prieš ją, kiti gi miniomis suplūsta jo klausyti. Tokios plakatinės formos reikalinga šiomis dienomis idėja, kad ją pastebėtų.

Ir Jūs ir V. Bridvaišis esate jautrūs tam pačiam dalykui kaip ir autorius — jaunystės idealizmui. Visi jo norite ir norime. Bet skirtumas tas, kad autorius to idealizmo rado per maža jaunime, palyginti su vyresniąja ar senų senovės karta. Bridvaišis jo randa kaip tik mažiau pačioje vyresnioje kartoje. Pastaroji net neigiamai veikianti jaunimo idealizmą, kurį ji reiškia naujomis formomis, pažadintomis naujo gyvenimo. O Jūsų laiškas reiškia susirūpinimą, kad paties autoriaus straipsnis pakerta jaunimo idealizmą ir kad tai sustiprina įtarimus prieš frontininkus.

Tenka reikšti pasitenkinimo, kad V. Joniko straipsnis davė progą V. Bridvaišiui paryškinti viešai dabartinių tremtyje esančių kartų klausimą. Naudinga į jį pažiūrėti atviromis akimis, užuot tik savo tarpe tyliai pakalbėjus. Ir kiek pajėgiu sekti jaunimo nusiteikimus vyresniosios kartos atžvilgiu, manau, kad V. Bridvaišis juos bus teisingai išreiškęs. Dėmesio vertas paradoksas, kad ta karta, kuri įpratus vis kalbėti apie jaunimą ir jaunimui paraginama pasižiūrėti į save pačią.

Gera taip pat, kad Jūsų laiškas pažiūrėjo į vieną specifinę problemą — teologų klausimą patriotizmo ir idealizmo šviesoje ir išreiškė ganytojišką pasiryžimą saugoti jaunimą nuo jam kenksmingų minčių bei įtakų.

Tą jūsų intenciją labai vertindamas, norėčiau betgi atkreipti dėmesį, kad Jūsų laiškas sukelia minčių, kurios būtų reikalingos atsargumo tiek pateikiamos jaunimui, tiek ir savo tarpe sprendžiamos. Pirmiausia, ar neatrodo Jums, kad Joniko straipsnyje suradote minčių, kurių ten nėra? Sakysim, aš neradau, kad Jonikas būtų atkalbinėjęs jaunimą nuo teologijos studijų; kad būtų nuvertinęs kunigų vaidmenį tautiniame atgimime ar dabarties Lietuvoje bei Sibire; kad būtų “vedęs principą”, jog lietuvybė ir bažnytinė mokykla viena kitą išskiria. . . Jeigu autorius taip būtų galvojęs, jis būtų padaręs didelę neteisybę. Bet būtų taip pat neteisybė jam tokias mintis priskirti ir kitiems apie tai skelbti.

Antra, ar neatrodo, kad neteisingas yra apibendrinimų, generalizacijos kelias vertinant profesijas bei jų reikšmę ? Sakysim, vargiai teisinga šios dienos gydytojus, inžinierius gerbti dėl to, kad Basanavičius, Kudirka, Vileišis, tautinio kilimo veikėjai, buvo gydytojai ir inžinieriai. Lygiai neteisinga mintis būtų, jei šios dienos kunigus gerbtume už Valančiaus, Jakšto, Maironio, Vaižganto nuopelnus. Vyskupai Matulionis, Borisevičius, Paltarokas, arkiv. Reinys, kaip ir šimtai kunigų, mokytojų, studentų, tūkstančiai ūkininkų, tie didžiojo idealizmo ir kančios švyturiai, tik labiau parodo mūsų pačių nepalyginamą su jais dydį. Bet mes visi žinom daug kunigų Europoje ir Amerikoje, kurie šviečia ne praeities veikėjų, bet sava šviesa. Ir jaunimui labiau imponuoja šviesa, vaikščiojanti tarp jų, ne ana iš tolo stebimoji. Ir mūsų vertė — kiek tos šviesos turėsime patys.

Trečia, ar neatrodo taip pat, kad bus nevaisinga diskusija, jeigu Joniko teigimą apie profesijas, kurios duoda lepų ir sotų gyvenimą, vėl sugeneralizuosim. Norint atsakymo, pagrįsto tikrove, klausimą reikia suskaldyti ir svarstyti dalimis tam tikrame laike ir tam tikroje vietoje. Tokioje Vokietijoje ar ir apskritai Europoje lepaus gyvenimo šiandien neduoda ne tik teologija, bet ir medicina. Tačiau tos profesijos duoda kitokias sąlygas Amerikoje. Dėl to čia, ne Europoje, kartojami apgailestavimai, kad šiose profesijose švyturių yra per maža (pl. Aidai 1946, Nr. 5).

Ketvirta, ar nereikia ir Joniko teigimą apie nieku dėtą pedagogikos studentę svarstyti ne “principų”, bet faktinės tikrovės šviesoje? Žinoma, būtų didelė neteisybė, jei autorius skelbtų “principą”, kad lietuvybė ir bažnytinės mokyklos viena kitą išskiria. Faktinę amerikinę tikrovę stebėdamas, matau, kokios didelės reikšmės lietuvybei turi seselių darbas eilėje parapinių mokyklų. Tai įvertinama jau šiandien, ir nereiks laukti “istorijos” žodžio. Bet Joniko straipsny aš įžiūrėjau visai kitą tragišką tikrovę, kurią galima išreikšti klausimu: ar daug yra tokių lietuviškų parapinių mokyklų, kurioje lietuvė pedagogė galėtų pritaikyti savo specialybę su nauda lietuviui vaikui ? Lietuviškų parapijų Amerikoje per 100, bet kiek mokyklų? Šita faktų tikrovė, mažas skaičius mokyklų, ir gąsdina, o ne principas apie tautybės ir bažnytinės mokyklos viena kitos išskyrimą.

Štai, mielas Tėve Direktoriau, kiek išsiskiria mintys svarstant tą patį straipsnį, kai jo mintis nulukšteni nuo visos poleminės butaforijos. Išsiskiria labiausiai dėl to, kad išvados daromos turint prieš akis kitą gyvenimo tikrovės kampą.

Tačiau pasitaiko, kad tame pat rašte taip pat vienas randa tokių minčių, kurių jis norėtųrasti, kitas priešingai randa tokių, kokių nenorėtų.Yra žmonių, kurie džiaugtųsi, kad frontininkų spaudoje rastų tokias mintis, kurios, anot pasakymo Romoje, būtų “Naujienų” ir komunistinės “Laisvės” teskelbiamos. Tada galėtų triumfuojamai sakyti: “Mes seniai skelbėm, kad jie neverti Dievo nei Tėvynės...” Gerbiu Jus už tai, kad Jūsų laiškas liudija Jūsų priešingą nusiteikimą, susirūpinimą, kad tokių minčių nebūtų.

Dėkodama už tokį rūpestį Jums ir kitiems, redakcija gali jaustis panašiai kaip anas anglų “Puncho” redaktorius Malcolm Muggeridge, kada jis pradėjo kampaniją prieš Bulganino ir Chruščiovo priėmimą Anglijoje ir susilaukė protestų iš savo skaitytojų, kurie skelbė: “Šito šunlapio mes niekada daugiau neskaitysim”. Redaktorius, protestus skaitydamas, kalbėjo: “Kad tokie laiškai ateina, yra visai gerai, taip ir turi būti”. Ir mes sakom: gerai, nes tai rodo, kad visuomenė gyva ir kad laikraštis tos gyvosios visuomenės yra skaitomas.

Jūsų

J. Brazaitis