REZISTENCIJOS DIENA

NR. 3 (40), 1954 M. LIEPOS 1.

JUOZAS BRAZAITIS

DEŠIMT metų jau Lietuva aklinai atitverta nuo Vakarų. Jos likimas primena graikų skulptūrą, kurioje Laokooną ir jo sūnus vis labiau veržia apsiraičiusios gyvatės. Jei ten atvaizduotų kankinamųjų veiduose esąs išreikštas tylus didingumas ir taurus paprastumas, tai lietuvių tautos veide stipriausiai atsispindi du kiti bruožai — kančia dėl okupanto smurto ir tam smurtui pasipriešinimo dvasia.

Vakarai vis daugiau įžvelgia pirmą bruožą. Bolševiz. klasta, smurtas, sadistiniai išradimai milijonams išnaudoti ir sunaikinti, visa pavergimo ir naikinimo sistema iškilo su visu siaubu.

Silpniau Vakarai mato pasipriešinimo ženklus. Ir mes patys lig šiol daugiau turėjome kalbėti apie kankinimą. Iš trijų dešimčių liudininkų Keršteno komisijoje tik pora tekalbėjo apie lietuvių tautos pasipriešinimo veiksmus, rezistencijos dvasią.

O kalbėti apie tai jau reikia. Ne tik dėlto, kad reikia teisybę liudyti. Kalba apie pasipriešinimo žygius ir žmones reikalinga esantiems tremtyje. Pasiaukojimo ir herojizmo pavyzdžiai gali apvalyti dvasią nuo emigracijos rūdžių ir suveržti laiko atleidžiamus dvasinius ryšius tarp tremties ir kovojančio krašto.

Svetimiesiems kalba apie bolševikų persekiojimą nepažadina kovos dvasios. O pasiryžimas kovoti su bolševizmu daugeliui Vakarų žmonių labiau reikalingas negu žinojimas apie bolševizmo smurtą. Pavergtųjų pasipriešinimas, mažos tautos herojizmas yra aštresnis dyglys

sąžinei tų tautų, kuriose stiprėja dvasia palaipsniui prieš bolševizmą kapituliuoti. Pasipriešinimo reikšmę netiesiogiai iškėlė Amerikos politikos vairuotojai, tvirtindami paremsią tas tautas, kurios pačios priešinsis.

Tiesa, pasipriešinimo veiksmai krašte—ir kalbos apie juos užsieniuose—gali užtrukti naujas okupanto represijas. Dėl to protinga iš šalies nekurstyti tų veiksmų. Bet neprotinga būtų tuos veiksmus ir žmones, kurie jau įėjo į tautos kovų istoriją, nutylėti ir pamažu visai užmiršti. Kraujo auka turi kilti kaip Čiurlionio paveiksle šviesiaisiais dūmais į Viešpaties sostą ir grūdinti žmonių gerą valią. Aitriais tirštais dūmais turi neraminti įdiržusias sąžines.

Atėjo momentas, kad svetimieji prabilo apie pabaltiečių pasipriešinimą. Danų buvusi komunistė, vokiečių belaisviai liudijo apie pabaltiečių pasipriešinimo žygius Sibiro lageriuose. MVD pulkininkas atėjo liudyti, kaip sovietų divizijos buvo reikalingos lietuvių pasipriešinimui palaužti. Priešo liudijimas ir atsisakymas persekioti yra didelis pripažinimas.

Šiuo metu prasminga yra mintis—tremtyje kasmet rengti rezistencijos dieną ir tai dienai skirti birželio 23.Tą dieną prieš 13 metų buvo paskelbtas lietuvių tautos sukilimas prieš bolševikinį okupantą, atstatytas nepriklausomų Lietuvos organų veikimas ir krauju paliudyta lietuvių tautos valia gyventi laisvoje savo valstybėje.

Birželio 14 yra simbolinė kentėjimo ir skausmo diena, kurioje sutelktas visų tebetrunkančių deportacijų ir žmogaus naikinimo siaubas.

Birželio 23 yra simbolinė diena, kuri išreiškia tautos pasipriešinimą, tebetrunkantį ligi šiol.

Simbolinė rezistencijos diena turi priminti tremtyje kiekvienam rezistencijos kovų gyvą ir tebetrunkančią kruviną eigą, joje žuvusius, žūstančius, tebekovojančius rezistencijos veikėjus, žinomus ir nežinomus. Ji turi sustiprinti tremtyje herojinę dvasią priešintis visam, kas naikina ir silpnina gyvąjį lietuvį. Ji turi pažadinti kiekvienam individualiai pasiryžimą kreipti pasaulio dėmesį, kad ten anapus uždangos tautų pasipriešinime yra didžioji talka kovoje su barbarybe.

Solidarumo dvasia bus pajausta ir krašte ne kaip kurstymas įdesperacinius žygius, bet kaip karštas linkėjimas kantriai ištverti.