Partizanai apie Velykas

Velykinės mintys

Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.

Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.

Velykų švenčių proga mes kreipiamės į tuos paklydėlius, į tuos, kurių nusikaltimai nepasiekė tokio laipsnio, kad jokia kaina nebegalėtų būti išpirkti, siūlydami jiems kelią atgal. Mūsų pasiūlymas neturi nieko panašaus į apgaulingas, vylingais pažadais paremtas bolševikų „amnestijas", taikomas partizanų atžvilgiu, kurios aiškiai parodo jas skelbiančiųjų silpnumą ir bejėgiškumą kovoje su mūsų išsilaisvinimo sąjūdžiu. Mes tiesiai ir atvirai, be jokių užkulisinių minčių, Tėvynės vardu kviečiame grįžti į garbingo lietuvio kelią tuos, kuriems jų darbai to kelio dar galutinai neužkirto. Mes nieko jiems nežadame ir nieku jų neviliojame: jų pačių darbai, jų pastangos savo kaltėms išpirkti parodys, ko jie yra verti. O tiems, kurių nusikaltimai šaukiasi dangaus keršto, kurių rankos suterštos brolių krauju ir sąžinės slegiamos gausybės niekšingų išdavimų, mes nesiūlome jokių kompromisų, jokių amnestijų - mes siūlome jiems... Judo virvę.

Kai nutils Lietuvos laukuose šūvių tratėjimas, kai miestų gatvėse nebebus mėtomi karžygių lavonai, kai žmogus galės ramiai atsigulti į lovą, būdamas tikras ir saugus dėl savo ir savo šeimos likimo, tada, laisvoje ir nauja gyvybe alsuojančioje Tėvynėje, mes džiaugsmingai pajusime, kokia laimė yra kvėpuoti grynu, svetimo tvaiko neužterštu Tėvynės oru, ir visos mūsų išgyventos kančios, vargai ir kovos atrodys kaip baisus sapnas, kuriam daugiau nebelemta pasikartoti. Tai ir bus mums didysis ir vienintelis atlyginimas. Valanda, kada tai įvyks, nesulaikomai ir dideliu greičiu artėja. Ruoškimės jai ir būkime jos verti: kurie iki šiol kovojome ir dirbome - dar daugiau įtempkime savo jėgas; kurie iki šiol snaudėme - pabuskime iš miego ir ryžtingai stokime į darbą; kurie buvome nusikaltę -pasistenkime atpirkti savo kaltę.

Laisvės varpas (Jungtinės Kęstučio apygardos organas), 1948 03, Nr. 133, LYA, f. K-5, ap. 1,

b. 27, 1. 107. Nuorašas, mašinraštis.

Lietuviškoji golgota

Lietuvių tautai mirtį nešančio pavergėjo kruvini diržai vėl palietė tūkstančius geriausių Tėvynės sūnų ir dukrų. Kiekvieno žmogaus širdį veriantis motinų ir vaikų verksmas nusirito per visą šalį. Jų užverktos akys nebematys šį pavasarį sužydusių sodo vyšnių nei kylančio laukuose vasarojaus. Apleistų sodybų išdaužyti langai liudys, kad čia gyvenę žmonės - toli nuo Tėvynės ir kad gimtosios žemės laukuos šeimininkauja svetimieji tironai. Čia jiems pilna liaudies priešų - visi 90 nuošimčių lietuvių. Visus jie numatę vieno ar kito trėmimo metu išplėšti iš gimtojo lizdo. Jie netveria pykčiu ir jų plūdimas drebina žemę, kai išvežimui paskirtas jaunuolis pasirenka garbingą kančių kelią, įstodamas į partizanų eiles.

Tauta nori gyventi ir šį savo troškimą įrodo penktus metus kovodama su mirtimi. Laisvės kovotojų eiles užpildo nauji pasišventėliai, aukodami už Tėvynės laisvę - didžiausią kiekvieno žmogaus turtą - savo jaunas gyvybes.

Sunkus šis lietuvio kelias. Tačiau argi jis nepanašus į Kristaus nueitą Golgotos kelią? Artėjant į kalno viršūnę, Dievo sūnaus pečius kaskart vis labiau slėgė sunki kryžiaus našta, eikvojo Jo dieviškai žmogiškas jėgas, sunkė prakaitą ir kraują. Apvainikavęs savo kančią pasiaukojimu ant kryžiaus žmonijos atpirkimui, Kristus prisikėlė! Uoloje iškaltame karste Jo nesulaikė ant angos užristas akmuo, nei kapą saugoję sargai. Kristus nugalėjo mirtį!

Ir Lietuva, juo aukštyn į Golgotos kalną kopia, juo arčiau šio kruvinojo kelio pabaiga, tuo daugiau ašarų ir kraujo liejasi iš pavergtų jos sūnų širdžių. Šis jaunuolių kraujas ir bus tąja auka, kuri prikels Lietuvą iš vergijos.

Jausdamas nebetolimą savo sosto griuvimą, Kremliaus tironas, lyg tie Kristaus budeliai, karštligiškai skuba užbaigti savo suplanuotą piktadarybę: išbarstyti lietuvius po plačius Azijos tyrus, kad jie niekad į Tėvynę sugrįžti nebegalėtų. Tada su likusia pataikūnų mažuma, kuri nuolankiai paklusni Maskvos valdovams, susiderėti nebūtų sunku, nes tik tiem lemta išlikti Lietuvoje, kurie mokėtų pavirsti kitoms tautoms mirtį nešančiais azijatais. Žydinti Nemuno šalis taptų nykia Azijos provincija.

Tačiau šiandien pasaulis jau kryžiaus karo ženkle ir mūsų tautos likimas didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių. Bet kokiomis sąlygomis turime išsilaikyti Tėvynėje. Gi jos netekusiems tautiečiams ištieskime brolišką pagalbos ranką. Tesupranta iš Tėvynės išvežtieji, kad lietuvių tautos išsilaisvinimo ir tautiečių išsaugojimo pastangos - kova su okupantu ir parama kaliniams bei tremtiniams stiprėja ir apima visą tautą, visus gyvuosius lietuvius, kad tos kovos priekyje ryžtingai žengia LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis).

Kovojanti ir tiek dėl laisvės aukų sudėjusi tauta negali išeiti pralaimėtoja. Didingas jos prisikėlimas bus lietuvių tautos nemirtingumo ir teisės į laisvę bei nepriklausomybę įrodymas.

Didžiojo žmonijos atpirkėjo šventėje visų lietuvių širdys tepakyla į Pasaulio Kūrėją su prašymu, kad suteiktų stiprybės ir ištvermės, laimintų mūsų kovas ir žygius, kad išeitume laimėtojais, nugalėję mirtį, kaip kad Kristus ją Golgotos kalne nugalėjo.

Pavasario saulė ir dieviškieji prisikėlimo spinduliai teapšviečia ir te-pažadina ligšiolinius apakėlius, kad grįžtų prie tautos kamieno ir, nusigrįžę nuo svetimų dievų, savo Viešpačiu pripažintų Lietuvos pakelių Rūpintojėlį.

Kėlės Kristus, kelsis ir Tėvynė, - gaus šių metų velykiniai varpai. Jie skelbs, kad lietuvių tautai skirtas Golgotos kelias kasdien trumpėja, kad nepoilgo prasidės PRISIKĖLIMAS. Tai bus visos krikščioniškosios žmonijos kryžiaus žygis prieš mūsų pavergėjus. Tam pasaulis baigia ruoštis, tą rodo visų Maskvai vergiškai paklusnių kompartijų klyksmas: - Mes karo nenorim! Tarybų Sąjunga - taiką mylinti šalis!..

Iš tikrųjų Tarybų Sąjungoje taikos niekada nėra buvę. Čia per 30 metų nuo kankinimų, šalčio ir bado kasdien miršta tūkstančiai žmonių.

Baisu pasidarė Kremliaus valdovams, nes ateina atsiskaitymo valanda. Melu, apgaule, teroru paremtas sostas braška. Nušluoti jį nuo žemės paviršiaus kyla milijonai vergijos pančiais surakintų rankų. Jiems į pagalbą ateis visos pasaulio laisvosios tautos. Juk ne kam kitam, kaip bolševizmo pavergtų tautų išlaisvinimui ir pašalinimui žmonijai mirtį nešančio komunizmo kuriami Šiaurės Atlanto, Skandinavų, Viduržemio ir Ramiojo Vandenyno blokai. Geležiniu žiedu jie apjuosia Kremliaus tironiją ir vieną dieną sutriuškins ją kaip nuodingą šliužą.

Ateis Šventų Velykų rytas... Tėvynėje išlikusieji skubės pasveikinti prisikėlusio Kristaus... Visų keliai sulinks ties Jo altoriais... Ir džiaugsmingo „Aleliuja" garsai teįdiegia mumyse pasiryžimą, nežiūrint, kas Tėvynei begrėstų, kokie pavojai ir audros neatūžtų, ištvermingai, kantriai ir su nepalaužiama viltimi žengti laisvės kovų keliais, vedančiais į ramų ir nepriklausomą gyvenimą.

Nežiūrint milžiniškų aukų, laisvės siekiančios lietuvių tautos raudonasis tironas pavergti neįstengs, nes ir jos dienos suskaitytos.

Dar truputėlį kantrybės, tautiečiai! Nepoilgo trispalvė vėl linksmai suplevens laisvoje ir nepriklausomoje Nemuno šaly.

Vytenis*

* Vytenis - Vytautas Šniuolis.

Prie rymančio Rūpintojėlio (LLKS Visuomeninės dalies organas), 1949 04, Nr. 2, LYA, f. K-5,

ap. 1, b. 182, 1. 37-39. Nuorašas, mašinraštis.

Į naują dvasios prisikėlimą!

    Iš gilaus žiemos miego atsikelianti pavasario gamta džiugina kiekvieno žmogaus sielą. Visi jaučiame, kad su kiekviena diena į mūsų žemę ateina gamtos grožis ir šiluma. Pirmieji atsikeliančios gamtos pranašai - vieversėliai jau gieda savo giesmes mūsų Tėvynės padangėj. Praslinks dar viena kita savaitė, ir mūsų žemė sužaliuos nauja gyvybe, sodai ir laukai pasipuoš žiedais. Velykos yra žiemos pabaiga ir pavasario pradžia.

Atėjęs pavasaris tačiau sužadina ne tik mūsų žemės gyvybę, bet jis veikia ir žmogaus sielą, jo jausmus. Įvyksta žmogaus dvasios atsikėlimas, kiekvienas mūsų įgauname naujos jėgos ir impulso naujiems darbams ir sumanymams. Ypač pavasaris veikia žmogų dabar, kada mūsų Tėvynė pavergta, nes jo atėjimas sužadina viltį netolimo išsivadavimo iš vergijos jungo. Todėl Velykų šventės, žyminčios gamtos atgimimo pradžią, kiekvienam mūsų yra mielos ir nekantriai laukiamos. Kristaus atsikėlimas iš numirusiųjų, rodos, visiems žmonėms pabrėžia, jog reikia ne snausti, bet atgyti, sukrusti ir savyje atgaivinti dvasinį gyvenimą su visomis jo grožybėmis ir polėkiais.

Gyvenimą kuria žmogus. Nuo mūsų kovos, darbo ir valios pareina asmeninio ir visuomeninio gyvenimo turinys. Mes visi norime gero savo Tėvynei, savo tautai ir kiekvienam artimui. Visi trokštame, kad išnyktų pasaulyje vergija ir skurdas, kad mūsų Tėvynei nušvistų laisvės saulė. Tačiau vien tik gerais norais nieko nenuveiksime ir nieko nesukursime. Sakoma, kad norėti - reiškia galėti. Bet jeigu ko nors tvirtai užsibrėžę siekiame, tai reikia, kad mūsų norus ir ryžtumus lydėtų nuoseklūs darbai ir kova. Tada mes susilauksime savo troškimų įgyvendinimo, tuomet pamatysime savo kovų ir darbų vaisius, kurie mums lieps vietoje nesustoti, bet nuolat skatins naujiems darbams ir naujai pažangai.

Norint, kad mūsų kova, mūsų darbai būtų našūs, reikia, jog jie būtų dirbami ne iš pareigos, bet iš meilės. Į kiekvieną darbą mes turime įdėti dalelę savo sielos, dvasios ir proto, tuomet išeis gražus kūrinys. Todėl į darbą išeinančiam kiekvienam žmogui reikia neštis ne tik darbo įrankius, bet kartu su savim reikia nusinešti ir darbo meilės kupiną dvasią.

    Jeigu žmogui dvasios prisikėlimas buvo reikalingas anksčiau, tai dabar, kai mūsų Tėvynė vargsta, kai siaučia kruvinasis bolševizmas, tas atsikėlimas kaskart darosi vis labiau ir labiau reikalingas. Mes, lietuvių tautos vaikai, turime atgyti naujiems darbams, kurie reikalingi mūsų tautos gyvybės išlaikymui, jos prisikėlimui laisvam, demokratiniam gyvenimui. Mūsų kova, mūsų darbai turi būti grindžiami lietuvių tautos laisvės ir gerovės dėsniais.

Kai šitokius gyvenimo iškeltus reikalavimus turime prieš akis, visi mes sukruskime, visi atsikratykime neveiklumo ir susnūdimo, meskime į šalį „pilietines teises" įgavusį įpratimą laukti „tinkamo momento", nieko neatidėliokime rytojaus dienai, jeigu tatai galima padaryti šiandien. Atsiminkime, kad kiekviena veltui praleista diena kartu su savim nusineša mūsų asmeninės ir tautinės patvarios ateities kūrimo galimumus. Todėl, kas nori tūpčioti vietoje, kas nesiryžta šiandien įveikti kilusias kliūtis, tas dažnai kenkia tiek sau, tiek savo kraštui.

Mūsų naujiems darbams atgijusi dvasia turi reikštis kiekviename žingsnyje, kiekviename užsimojime, toji dvasia turi būti aktinga, veržli, kieta ir patvari. Jokie vėjai ir nepasisekimai neturi mūsų užsimojimų sugniuždyti, jie negali įveikti mūsų dvasios kietumo ir susilpninti ryžtumo. Atvirkščiai, kuo daugiau gyvenimo kelyje pasitaiko sunkumų ir kliūčių, tuo labiau turime mes užsigrūdinti, mes tada turime dirbti dar energingiau, į tikslą veržtis dar ryžtingiau ir atkakliau. Tūpčiojimas vietoje ir laukimas geresnės rytojaus dienos yra mūsų pralaimėjimų pradžia, dažnai gi būna ir visas pralaimėjimas. Taip pat kartu mums reikalingas tvirtas tikėjimas savo siekiamo tikslo grynumu, švarumu ir kilnumu, nes jeigu patys imsime abejoti tuo, ko siekiame, tai savo tikslų ir troškimų mes niekada neįgyvendinsime.

Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas iš mūsų negalime turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų asmeniniai reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekiams. Kas šiuo metu mėgintų savo smulkius asmeninius reikalus iškišti prieš visos tautos didžiuosius reikalus, tas lengvai susilauktų išgamos ir išdaviko vardo, jis būtų paniekintas ir išguitas iš lietuvių tautos tarpo.

Kadangi asmeninis, tautinis, valstybinis, visuomeninis gyvenimas niekados nebuvo ir šiandien nėra tobulai sutvarkytas, tai mes savo darbu ir kova, savo dvasia ir išmintim turime prisidėti prie jo tvarkymo ir tobulinimo. Nevalia nė vienam iš mūsų nutylėti ar tyčiomis nematyti spragų, kurios bado akis. Mūsų aktinga dvasia ir nesvyruojantis ryžtingumas liepia jas skubiai likviduoti, kad jos nevirstų puvėsiais, naikinančiais toliau mūsų buitį. Drąsiai, atvirai ir ryžtingai, bet apgalvotai ir šaltu protu kelkime aikštėn ir naikinkime viską, kas kenkia lietuvių tautos, mūsų organizacijos gyvenimui, kas nori jį silpninti ir paralyžiuoti.

Atėjęs pavasaris, kurio pradžią mums skelbia Velykų šventės, turi mumyse sužadinti dvasią. Kovoti mums reikia visur, su kiekvienu netobulumu, apsileidimu, neveiklumu, neryžtingumu.

Kai kovos dvasia viešpataus kiekviename mūsų, o kartu ir visoje lietuvių tautoje, tuomet mes galėsime tarti, kad įvyko lietuvių tautos visuotinis atsikėlimas. Pabuskime, tautiečiai, iš miego. Jei kas buvo apsnūdęs, prisikeikime naujam darbui, naujam gyvenimui! Visi į naują dvasios prisikėlimą!

Kęstučio apygardos biuletenis, 1950 m. 04-05, Nr. 3-4, LYA, f. K-l, baudž. b. 33960/3, t. 12,

1. 227-232. Originalas, mašinraštis.

Publikuota: Laisvės kovos 1944-1953 metais, sud. D. Kuodytė ir A. Kašėta, 1996, p. 551-553.

Prisikels ir Lietuva!

Kiek laisvame pasaulyje Aleliuja, vargonų ir būbnų palydimas, skambėjo džiaugsmingai ir didingai, tiek pas mus pavergtoje Tėvynėje jis nuskambėjo tyliai ir paslaptingai, daugeliui skausmo, bet kartu ir paguodos ašarą išspausdamas. Skaudu lietuviui, kai bažnyčių varpai skelbia Kristaus prisikėlimą, kai atšlaitėje pražystanti žibutė ir vyturio daina gaivinančioj pavasario padangėj pranašauja greitą gamtos atbudimą, o artojo žagrelė tuo tarpu ir vėl eis svetimos žemės arti, nepasotinamas „greičiau, sparčiau, daugiau!" stengsis ir toliau lietuviui už pusdykį atlyginimą paskutinį prakaito lašą išspausti ir paskutinį duonos kąsnį išplėšti. Ir peržvelgęs jau nueitą gana ilgą kančios kelią ir iki šiol jame didvyriu ištvėręs, klausia lietuvis: „Kada gi pagaliau Tu, mano Tėvyne, kelsies?"

Prisikėlęs Kristus tau, nuliūdęs savo Tėvynės sūnau, atsako: „Jeigu tu tebesi gyvas man, - ramybė teesie tau ir tavo Tėvynei!", o laisvasis pasaulis jau priduria: „Aš atskubu tau į pagalbą, ir greičiau nei tikiesi vėl tapsi laisvas savo mylimoj Tėvynėj. Tik dar valandėlę ištverk ir galėsi vėl statyti ir puošti savo sodybas, negailestingai bolševikinio tirono išardytas!'

Lietuvi, jeigu tu kartu su Kristumi, dėl savo Tėvynės neliūdėk! Jis siunčia tau laisvąjį pasaulį į pagalbą, kad tavo Tėvynei padėtų išvysti Prisikėlimą.

Valio kovoje už tikinčią laisvą Lietuvą nepalužusiems lietuviams, nes tik jie neapsivils Lietuvos prisikėlimu!

Redakcija

Laisvės varpas (Kęstučio apygardos organas), 1952 04 18, Nr. 2 (171), GAMF, inv. Nr. 47.

Nuorašas, mašinraštis.

Publikuota: Nenugalėtoji Lietuva, t. 4, p. 291.

Prisikėlimo šventėj

Dvyliktą kartą švenčiame Velykų šventę gedulo ženkle, juodžiausios vergijos ir priespaudos sąlygomis. Tačiau ir tokioj aplinkoj Velykos mums teikia daug džiaugsmo ir paguodos, nes ši diena visada mums buvo prisikėlimo ir džiaugsmo šventė, pavasario ir gamtos atgijimo šventė.

Mums, pavergtiesiems, ši diena yra tartum toji pranašystė, kad po gavėnios ir kančių savaitės turi ateiti prisikėlimas ir džiaugsmas, kad po šaltos ir niaurios žiemos turi suskambėti pavasario vėjų gaudimas. Tad švęsdami šią dieną ir regėdami dabarties skausmą mes savo mintimis bėgame į praeitį ir į ateitį. Praeities prisiminimai kalba mums, kokia graži ir džiaugsminga būdavo Velykų šventė laisvės dienose, o mintys apie ateitį žadina mumyse ilgesį gražesnių ir šviesesnių Velykų, laisvųjų Velykų, kurias mes galėtume švęsti ne kaip Stalino retežiais surakinti vergai, bet kaip laisvi žmonės savo laisvoje Tėvynėje.

Ilga, labai ilga žiema. Sunki, be galo sunki ir kruvina priespaudą. Ne stebėtina, kad po tokia našta jau ne vienam lietuviui ir viltis palūžta. Dėl ko palūžta? Dėl to ilgo laukimo, dėl to, kad žmogus tiesiog pailsta savo dvasioje.

Tačiau tas palūžimas - tai tik dvasios silpnumo arba tikrosios politinės padėties nesupratimo ženklas. Kas stebi akyla ir suprantančia akimi dabartinius pasaulio įvykius, tas aiškiai įžvelgia, kad, nors lig šiol viskas vyko ne taip greitai, kaip mes to buvom norėję, tačiau visi reiškiniai rodo, kad pavergtųjų tautų išsivadavimas ateina tvirtu ir tikru žingsniu ir kad jis jau nebe toli. Tuo tarpu neįsileisime į ilgus politinius išvedžiojimus. Tačiau tik prisiminkime tuos balsus, kurie radijo bangomis iš laisvojo pasaulio mus pasiekė Vasario 16 proga, kai daugelis žymių laisvojo pasaulio politikų ir daugelis žymių mūsų veikėjų Vakaruose padarė pareiškimus ne tik užtikrindami, kad Lietuvai ateis išsivadavimas, bet ir pabrėždami, kad tas išsivadavimas įvyks visai artimoj ateityj. Buvo net balsų (JAV senatorius Soutestonas), kurie reiškė įsitikinimą, kad tai gali būti tik mėnesių dalykas. Nesam linkę ginčytis dėl terminų ar jais aklai tikėti, nes terminų nustatymas visada yra tik spėjimo dalykas. Tačiau dėl to, kad mums aušta pavasario diena ir artėja tautos prisikėlimo šventė, visiškai netenka abejoti.

Laukiame audros. Laukiame pavasario griausmo, kuris suskaldytų bolševikinės vergijos ledus. Visi audros ir perkūnijos pranašai jau skraido įkaitusioj politinėj atmosferoj. Trenks galingas pavasario griaustinis, kruvinas lietus suvilgys mūsų žemę, tačiau po to ji laisva ir džiaugsminga šypsosis pavasario saulei.

Tiesa, yra žmonių, kurie labai nelaukia tos dienos, kurie nori sau ir kitiems įkalbėti, kad ta diena niekada neateis. Tai tautos nusikaltėliai. Ne vieno jų rankos suterštos savo brolių krauju, ne vieno jų kišenėse skamba Judo sidabriniai. Yra, kaip sakyta, ir tokių, kurie jau pavargsta ir palūžta dvasioje, kurie iš lėto ima pasiduoti priešo įtakai ir pradeda apsinuodyti jo nuodais. Jie skleidžia abejojimą ir nepasitikėjimą ateitimi. Tai tie, kuriems trūksta atkaklumo ir ištvermės.

Tačiau ar kas to nori ar nenori, bijo ar nebijo, abejoja ar neabejoja, tiki ar netiki, o pavasario perkūnija vis tiek sugriaus ir laisvės diena mums vis tiek išauš! Mūsų pasitikėjimas ateitimi yra visiškai tvirtas. Mes šiandien jau nematom jokio reikalo statyti sau klausimą: ateis ar neateis išsivadavimas? Mes statome sau tik vieną klausimą: kaip mes tą išsivadavimą sutiksime?

Kaip sutiks laisvės dieną tas, kurio sąžinę slegia Judo ženklas, kurio rankos suterštos savo brolių krauju? Kaip sutiks laisvės dieną tas, kuris pamynė savo kalbą, savo tautos papročius, žmogaus garbę ir padorumą? Ne paslaptis, kad laukinio okupanto žiauriausiai prievartaujama mūsų tauta kai kur ima persiimti jo nežmoniškais papročiais ir klaikiu gyvenimo pakrikimu. Gėda tiems, kurie šioms įtakoms pasiduoda! Dar didesnė gėda bus tada, kai tamsiąsias jų sąžinės dėmes nušvies skaisčioji laisvės saulė.

Todėl Velykų šventėse permąstykime savo gyvenimą ir pergalvokime, kur mes einame. Jei suklydome, grįžkime į teisingą kelią. Žinokime, kad net sunkiausią kaltę galima atpirkti, - jei ne visai atpirkti, tai bent žymiai ją sumažinti.

Žinokime, kad artėjančioje tautos prisikėlimo šventėje triumfuos tik tie, kurie nepalūžo kovoje už laisvę, tie, kurie nesutepė savęs lietuviui netinkančiais darbais, ir tie, kurie, nors ir suklydę, spėjo pasitaisyti ir atpirkti savo kaltes. Visi kiti gi susilauks tautos pasmerkimo, ir didis nuliūdimas juos ištiks šviesiąją tautos džiaugsmo dieną.

Laisvės kova (LLKS Rytų Lietuvos srities organas), 1952 04, Nr. 4, Pasvalio viešoji biblioteka.

Nuorašas, mašinraštis.

Publikuota: Nenugalėtoji Lietuva, t. 4, p. 304-306.

Kryžius ir Prisikėlimas

(Velykinės mintys bolševikinio teroro metu)

Kristus merdės iki pasaulio pabaigos; tad budėkime kartu su Juo.

Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos gyvenime, kaip ir Kristaus gyvenime, būna du momentai: Didysis Penktadienis ir Velykų rytas -Kryžius ir Prisikėlimas. Be Didžiojo Penktadienio nėra Velykų ryto ir be Kryžiaus nėra Prisikėlimo. Be kančios ir aukos nėra gyvenimo, be ašarų nėra džiaugsmo.

Kryžiaus ir Prisikėlimo tiesa mus guodžia, ramina ir duoda mums vilties. Toji tikrenybė, kad po Kryžiaus seka garbingas Prisikėlimas, buvo paguoda katakombų krikščionims, kurie, paniekinę gyvybę ir mirtį, per sunkias kovas ir kruvinus persekiojimus išnešė ir mums išsaugojo geriausią palikimą - tikėjimą į Kristų, kuris kentėjo ir prisikėlė. Mes sustojame kupini rimties ties tais trimis milijonais tylių kankinių, kurių daugumos istorija šiandien ir vardų nežino. Mes lenkiame galvas prieš tuos tyrus žemės angelus, - didvyriškas krikščionių mergaites, kurios drąsiai žengė į mirtį ir kurių žingsnyje, kaip jomis stebisi vienas nekatalikų rašytojas, skambėjo geležinis romėnų legiono žingsnis. Mes lenkiame galvas prieš tuos jaunuolius, Kristaus karius, kurių tikėjimas nepalūžo nė po budelio kalaviju, mes didžiuojamės ir esame įpėdiniai tų vyrų ir moterų, kurie savo sąžinių neišmainė į pinigus ir gerą vietą.

Artinas vakaras. Tuoj užstos naktis ir danguje blykstelės pirmosios žvaigždelės, t. y. bus tas metas, kada nelaimingieji ir persekiojamieji visais priespaudos laikais gali laisvai atsidusti, nes žvėrys, prisisotinę kraujo, yra sumigę. Viršum kankinių - krauju pasruvusios Romos naktis. Sienų ir medžio šešėliais žengia krikščionys į vieną daržinę. Daržinėje ant sienos kabo didelis medinis kryžius. Katakombų krikščionys, suklupę prieš kryžių, kelia ašarų pilnas akis į Nukryžiuotąjį. Priekyje klūpo apaštalas Petras. Tyla, bet skausmo per daug, ir jis nesulaikomai prasiveržia iš sukruvintų širdžių:

- Pagonys suėmė mano vyrą, ir aš likau viena su trimis mažais vaikais, ir kas dabar juos maitins, Viešpatie?

- Budeliai išniekino mano dukterį ir, Viešpatie, tai leidai?

- Budeliai užmušė mano sūnų, Viešpatie, tyli?

Pakyla apaštalas. Jo galva ir rankos dreba. Iš jo veido dvelkia tarytum įkūnyta senatvė ir negalė. Jis atsigręžia į krikščionis ir tyliu balsu prabyla:

- Aš buvau Kalvarijos kalne ir aš girdėjau kūjo smūgius, ir aš mačiau, kaip Jį prikalė, ir kaip kryžius pakilo aukštyn. Ir man širdis susopo, ir aš maniau, kad viskas jau yra žuvę. Bet Viešpats trečią dieną prisikėlė... Aš, Dievo apaštalas, sakau tau, kuri likai su mažais vaikais, kad Dievas bus jų tėvu. Ir tau, kuriai budelis išdergė nekaltas dukteris, sakau Kristaus vardu, kad atrasi jas gražesnes už Chebrono lelijas. Aš sakau tau, motin, kuriai budeliai užmušė sūnų, kad jis prisikels garbingai.

Daržinėje pasidarė tylu. Už daržinės švilpavo sargybinis. Pro stogo plyšius prasiskverbusi blanki mėnesienos šviesa nušvietė į kryžių pakeltas akis ir skausmo nuskaidrintus veidus.

Katakombų krikščionys mirė ir savo mirtimi nugalėjo. Viršum tirono kapo išsiskleidė gražiausi religijos meilės žiedai. Mes esame pirmųjų krikščionių įpėdiniai. Tad būkime verti jų.

1871 metais Prancūzijoje prasidėjo kruvinos persekiojimo dienos. Laisvės, lygybės ir brolybės vardan raudonoji komuna, komunizmo pranešėjas, siuntė tūkstančius žmonių į mirtį. Kiekvienas kunigas, atsisakęs prisiekti civilinei konstitucijai, be apeliacijos teisės per 24 valandas buvo nužudytas. Kiekvienas parsidavėlis, kuris persekiojamąjį įduoda valdžiai, gauna 100 rublių atlyginimo. Kas jį priglaudžia ir slepia savo pastogėje, tam nukertama galva ar ištremiamas. Visi kryžiai pakelėse nukertami, bažnyčios uždaromos. Taip skamba komunizmo pranašų įsakymas iš 1871 metų balandžio 24, rugsėjo 17 ir spalio 20. Revoliucijos kareiviai kasdien siautėdavo kaimuose ir krėsdavo sodybas, ieškodami giljotinai aukų. Tačiau, nepaisant šitokių drakoniškų priemonių, tikintieji slėpdavo nelaiminguosius ir, kai užeidavo geradarė naktis, gerieji kunigai išlįsdavo iš savo slėptuvių ir perbėgdavo kaimų lūšneles, kur laikydavo Kalvarijos Auką, suteikdavo sakramentus, laimindavo jaunavedžius.

Jau prietemis, ir patikimieji žmonės renkasi į daržinę ar aptamsintą kambarį (kad dar labiau užmaskuotų nuo siaučiančių po kaimus komunistų gaujų, vyrai privažiuodavo prie daržinės durų su šieno vežimu ir, lyg niekur nieko, iškraudavo šieną), o ten - kunigas, išblyškusiu ir kančių išvargintu veidu, paskubomis užsideda liturginius rūbus ir pradeda Kalvarijos Auką: „In troibo ad altare Dei, - aš žengiu prie altoriaus Dievo, kuris linksmina mano jaunystę..."

Daug ir tų, kurie su meile juos priglaudė, žuvo, bet į žuvusiųjų vietą stojo kiti pasiryžėliai. Jie mirė, bet per kryžių ir kančias atpirko savo tautai prisikėlimą, nes laisvės ir meilės idėja, dėl kurios kovojama, nemirė. Iš pogrindžiu išsisklaidė skausmuose apvalyta krikščionybė ir šiandien nė vienas kraštas, kaip Prancūzija, neturi tokių minties žmonių kaip Konvertitus, Maritenas ir Bargsonas, tokių rašytojų, kaip Polis Burgo, Renė Bazia ir kitų, kurių raštuose iš kiekvieno puslapio dvelkia gili krikščioniška mintis.

Viskas bėga ir keičiasi, viskas yra palenkta kintamumo dėsniams ir laikas žaidžia tironų sostais, tik Tu vienas, Viešpatie, kaip sako Tavo apaštalas, buvai tas pats vakar, esi šiandien ir per amžius būsi. Mes tikime, Viešpatie, kad bolševikinis slibinas praeis kaip šešėlis, kaip bjaurus sapnas ir kad jis bus nusviestas šalin kaip nudėvėtas rūbas, kad iš kraujo prisikels Tėvynė, kad sužydės baltai obelys ir vyšnios, susiūbuos laukuose auksiniai kviečiai. Mes žinome, Viešpatie, kad Tu užgydysi mūsų žaizdas, ir mūsų širdyse beliks tylus liūdesys ir ilgesys žuvusių draugų. Būk, Viešpatie, dabar užuovėja nuo šiaurės vėjo mūsų broliams Sibiro tundrose ir pastogė mūsų partizanams laisvės kovoje nykią naktį. Palaimintas būk, Viešpatie, kantrybės ir visokios paguodos Dieve, kuris mus paguodi kiekviename sielvarte.

(Iš ,,M[alda] G[irioje]")

Laisvės balsas (Žemaičių apygardos organas), 1953 04 20, Nr. 4 (162), GAMF, inv. Nr. 38.

Originalas, mašinraštis.

Šaltinis: http://partizanai.org/failai/html/partizanai_apie_save.htm#524