Viktoras Vitkauskas- Saidokas
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.
1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias.
Savo pavaldiems daliniams nurodė rinkti medžiagą apie pirmuosius partizanus, vadus, kovos organizatorius, mūšius, kovotojų gyvenimo būdą, padarytas klaidas, atliktas kovines užduotis ir operacijas, buvusius vadovybės pasitarimus, posėdžius ir juose priimtus nutarimus, priešo nuostolius ir siautėjimo faktus, gyventojų deportacijas, žvalgybinę veiklą. Reikalavo, kad į apygardą siunčiamoje archyvinėje medžiagoje atsispindėtų partizanų nuopelnai, jų asmens žinios, būtų nurodyti ryšininkai ir rėmėjai, sutvarkytos visų likviduotų asmenų bylos bei rinktinėse išleisti įsakymai, sudaryti partizanų nuotraukų ir jų negatyvų archyvai bei išsamūs partizanų veiklos konspektai. Jis įsakė su gyventojų pagalba sutvarkyti žinomas partizanų palaidojimo vietas, jas nufotografuoti ir išsamiai aprašyti. Jam vadovaujant, griežtai uždrausta likviduoti asmenį, jeigu nesudaryta jo asmens byla ir nutarimo nepatvirtino rinktinės štabas. Jausdamas atsakomybę istorijai, V. Vitkauskas rūpinosi, kad kiekvienas partizanas ir jo kova būtų tinkamai įvertinti, pažymėti. Kruopščiai rinko visą kovų už laisvę archyvinę medžiagą, griežtino laisvės kovotojų drausmę Jis ir toliau ypač sudėtingomis sąlygomis leido apygardos laikraštį „Laisvės žvalgas“, kurio leidybą atgaivino dar 1948 m. Kaip vadas, partizanų buvo labai vertinamas ir mylimas – dažniausiai bendražygiai jį vadindavo ne slapyvardžiu, o Tėvu. Už drąsą ir pareigingumą vykdant pareigas jis buvo vertinamas ir aukščiausiosios partizanų vadovybės. 1950 m. spalio 14 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado įsakymu Nr. 22 apdovanotas 3-iojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1951 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 43-iųjų metinių proga LLKS vyriausioji vadovybė jam suteikė partizanų kapitono laipsnį (po mirties).
Viktoras Vitkauskas dalyvavo daugiau kaip dešimtyje stambių kautynių su priešu. 1950 m. kovo mėn., esant sunkiai partizanų fnansinei padėčiai, V. Vitkauskas - Karijotas dienos metu organizavo į Ežerėlio durpyną vykstančio traukinio, kuriame su stipria sargyba buvo vežami pinigai, užpuolimą. Pats ir vadovavo šiai operacijai. Sunaikinus sargybą buvo paimta didelė pinigų suma, kuri paskirstyta apygardų štabams ir LLKS Prezidiumui. Už šią operaciją V. Vitkauskas buvo apdovanotas. 1950 m. spalio mėn. iš Vakarų į Lietuvą su desantininkų grupe grįžus Juozui Lukšai-Skirmantui, V. Vitkauskas-Karijotas organizavo jų apgyvendinimą, ryšio su Vakarais ir vyriausiąja LLKS vadovybe palaikymą. 1950 07 21 paskirtas Pietų Lietuvos srities vado A. Ramanausko (slap. Vanagas) pirmuoju pavaduotoju.
1951 02 02 perdislokuojant apygardos štabą į naują vietą kautynėse prie Endrikių kaimo,( Slavikų vlsč.) su okupanto kariuomene žuvo. Su juo žuvo Žalgirio rinktinės Vasario 16-osios tėvūnijos vadas Pranas Rudmickas- Uosis, adjutantas Vytautas Pažereckas – Mindaugas, štabo apsaugos viršininkas Jonas Račiukaitis (slap. Jonas), TA rūpybos poskyrio viršininkas Pranas Bastys - Dūmas.
Kūnai atvežti į Kauno saugumą atpažinimui. Užkasimo vieta nežinoma.
1947m. apdovanotas partizanų juostele „Už uolumą“, 1997 m. gruodžio 22 d. Viktorui Vitkauskui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir majoro laipsnis (po mirties).
Aldona Vilutienė
Nuotraukose
Viktoras Vitkauskas - Saidokas, Karijotas ir Paminklas žuvimo vietoje.
