Leonas gimė 1927 m. Kalesninkų km. Simno vlsč. Alytaus apsk. pavyzdingo dzūko ūkininko, turinčio 60 ha žemės ir auginančio 5- kis vaikus, šeimoje. Vyriausias sūnus Alfonsas,Lietuvos kariuomenės karininkas,sukūręs šeimą, tėviškėje negyveno. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, gresent areštui ar deportacijai, iš karo tarnybos pasitraukė į pogrindį. Vokiečių okupacijos metais veikė LLA gretose, buvo vienas jos organizatorių , dirbo štabe.
Vos prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, Tuinylos kaip “buožių” šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus ir per didįjį trėmimą 1948m. gegužės 22 dieną buvo ištremti, o turtas stribų išgrobstytas, pavyzdinga sodyba sunaikinta. Vežant į tremtį, Leonas pabėgo. Ilgai ir sunkiai skynėsi kelią į Lietuvą, kol galiausiai Ją pasiekė. Radęs suniokotą tėviškę, likęs be artimųjų, pradėjo slapstytis. Kad neatkreiptų koloborantų dėmesio, iš gimtų kraštų pasitraukė. Ilgai slapstėsi Vytautiškių kaime pas Antaną Marčiukaitį ir Milių. Dažnas svečias buvo Janušauskų, Gudzinevičių, Matusevičių ir kitose sodybose. Būdamas,paslaugus, linksmo būdo, gero karachterio, nepaprastai draugiškas,greitai įsigijo daug draugų,todėl kurį laiką ir gyveno tarp jų, dirbo, lankė šokius, mylėjo merginas ir jų buvo mylimas, kol neatsitiko tas, kas kiekvinam mylinčiam tėvynę ir neapkenčiančiam okupanto, tais laikais atsitikdavo: pakliuvo koloborantų akiratin. Prasidėjo persekiojimai, įtarinėjimai, skundimai, kol vieną kartą šokiuose, kurie vyko ištremto į Sibirą Lelevičiaus dvare,įsiveržė Krosnos strbai ir pradėjo tikrinti visų dokumentus. Leono dokumentų paprašė pats milicijos viršininkas Budrevičius, dokumentų Leonas kaip ir daugelis šokiuose buvusio jaunimo prie savęs neturėjo. Viršininkas pasirodė sukalbamas, liepė sekančią dieną prisistatyti su dokumentais į Krosną. Leonas tą pačią naktį išėjo į mišką, susirado Šarūno rinktinės partizanus ir tapo Varmo būrio kovotoju, davė priesaiką, pasirinko Kario slapyvardį. Tai buvo 1948 metų žiema. Buvo labai narsus, drąsus, pareigingas ir reiklus partizanas. Žuvo 1949 metų spalio 2- ą dieną prie Stebulių kaimo Kalniškės pamiškėje. Kartu žuvo Vytautas Neimanas – Jaunutis.
Skaityti daugiau: Vitas, Leonas Tuinyla
Šiandien minime vieno iš Tauro apygardos partizanų vadų Aleksandro Grybino - Fausto 70 -tas žūties metines.
Te ilsisi tautos Didžiavyris Viešpaties malonėje !
Gimė 1920 m.. mokytojo šeimoje Šakių apskrities Lukšiuose. Turėjo du brolius ir seserį. Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją mokytojavo Liudvinave, Kalvarijoje,Lukšiuose.,Zyplių žemės ūkio mokykloje.Šaulių sąjungos narys. 1944m. artėjant frontui buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kovojo fronte.Vokietijai kapituliavus, bandant pasitraukti į Vakarus,buvo čekų sulaikytas. Grįžęs slapstėsi. 1945m. birželio 5d. įstojo į Stirnos rinktinės Lapės kuopą. 1946metais dalyvavo kuriant Tauro apygardos Žalgirio rinktinę. Birželio mėn. Paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu. Spalio mėn. jam suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juosrele “ Už narsumą” 1947 05 12 paskirtas rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Baigus mokomąją kuopą, suteiktas jaun. puskarininkio laipsnis, paskirtas Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. spalio 8 d. tapo Tauro apygardos vadu. Dėl sumanumo ir tauraus būdo buvo įgijąs didelį partizanų vadovybės ir kovotojų pasitikėjimą. Žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui – Rymantui paskirtas 1948m. spalio 8 dieną Tauro apygardos vadu.
Skaityti daugiau: Aleksandras Grybinas – Faustas
Po partizanų spaudą pasižvalgius
Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.
Skaityti daugiau: Popierinės rožės
dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"
Vilkaviškio MGB operatyvinio skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime pas M. B .yra Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie į nurodytą sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.
Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas Balinis, ten buvęs Antanas Adamavičius ir šeimininkė.
Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS
Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Jvanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Skaityti daugiau: Čėpla Jonas
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Aldona Vilutienė
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Aldona Vilutienė
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.
LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Skaityti daugiau: Raišupio mūšis
Minint Juozo Lukšos - Skirmanto(Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės- Jūros.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi,pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglopstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą,ilgesį, laukimą,ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.
Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra
Dailidė Urbantas - Tauras gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps. Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas. Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas, nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną - Faustą į Žemaitijoje vykusį apygardų vadų suvažiavimą. Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu. Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas. 1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.
Žuvo 1951m. vasario 15d. Prienų raj. Jaunonių k. Talačkos sodyboje su dviem štabo pareigūnais: Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku ir LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala. Užkasimo vieta nežinoma. Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.
Aldona Vilutienė
Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.
1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias.
Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas- Saidokas
Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas
PALIŲ MŪŠIS vyko 1945 08 5 –15 (Marijampolės aps.) 1944m. rudenį Paliose, Buktos (Žaliosios) miške ir Žuvinto ežero salose veikė keletas partizanų būrių. Juos visus ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).
Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą „per dvi savaites baigti su „banditizmu“ NKVD suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. 1945 08 05 prasidėjo Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko didžiuliame (5428 ha) pelkių ir vandens masyve ir truko visą savaitę.
Rugpiūčio 5d. rytą Palias ir Žuvinto ežerą apsupo Trečio Baltarusijos fronto Minsko Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija. Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas. Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią ginkluotės ir kariuomenės gausą, nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė nepastebimai trauktis link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą. Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai- užėmė pozicijas Paliose ir keliose kitose ežero salose , kad galėtų veikti staigiai, ir, nepastebimai plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.
Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS
Laisvės žvalgas
Pirmasis Suvalkijoje leistas pogrindžio laikraštis “Girios balsas” jo redaktorius ats. plk. Liudas Butkevičius. Pirmas numeris išėjo 1945m.birželio gale Nendrinių k. Sasnavos vis. Kazio Bosikio sodyboje (ten Butkevičius slapstėsi pas giminaitį).Laikraštis rašytas spausdinimo mašinėle. Išleisti 8 numeriai po 100 egzempliorių.
Besikuriančiame Geležinio Vilko junginyje 1945m. pavasarį buvo pradėtas leisti laikraštis “Suvalkijos aidas”, pasirašomas LTA Suvalkų Geležinio Vilko vadas. 1945m. rugpiūčio mėnesį įsikūrus Geležinio Vilko rinktinei, pradėtas leisti laikraštis”Lietuvos partizanas” 1945 08 15 dienos Tauro apygardos štabo posėdyje Skardupiuose buvo nutarta vietoj kelių partizanų laikraščių palikti vieną – apygardos organą” Laisvės žvalgą”. Jo redaktoriumi buvo paskirtas Vincas Radzevičius- Vaidila. Spaustuvė įkurta Puskelnių k. Marijampolės vls. Vaidila 1945 10 20 NKVD suimtas ir pertardymus nukankintas, spaustuvė likviduota. Tuoj pat Geležinio Vilko rinktinėje buvo išleistas laikraštis “Kovos keliu” ,kuris buvo nutrauktas 1946m., atnaujinus “Laisvės žvalgo” leidybą.
Skaityti daugiau: Tauro apygardos partizanų...
Prieš 70 metų
Juozas Baltrušaitis-Tigras (1926 07 21 – 1949 07 22) – Lietuvos partizanas. Gimė Mikalinės kaime, Prienų vls.gausioje vidutinio ūkininko šeimoje. Mokėsi Šilavote, Prienų gimnazijoje ir Kauno amatų mokykloje. 1945 m. vasario mėn. kartu su broliais Klemensu ir Antanu įstojo į Geležinio Vilko pulko Vinco Senavaičio – Žaliavelnio partizanų būrį. Kartu su broliais dalyvavo Šilavoto puolime,Degimų ir Būdninkų kautynėse su stambia Vetrovo 4 divizijos baudėjų grupuote. Klemensas – Kurtas žuvo 1947 12 26. Antanas – Erelis pateko į nelaisvę –nuteistas 25 metus katorgos. Juozas partizanas Tigras sunkų partizano kovų kelią pradėjo eiliniu kovotoju. Vadovybės pstebėti jo neeiliniai gabumai, greita orientacija,ryžtas ir drąsa. 1946 01 01 Juozas buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Ryšių skyriaus viršininku. o nuo gegužės 5dienos ėjo Algirdo kuopos vado ir rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Gruodžio 2 d. apdovanotas juotelėmis ”Už uolumą” ir “Už narsumą” 1947 m. balandžio 10 buvo perkeltas į specialios paskirties Maironio kuopą, įkurtą prie Tauro apygardos štabo, liepos 30 d. paskirtas apygardos štabo Ryšių poskyrio, viršininku.1947 m. rugpjūčio mėn. baigus mokomąją kuopą jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1948 m. kovo 17 d. žuvus Geležinio Vilko rinktinės vadui Algirdui, Kazimierui Varkalai-Daumantui, J. Baltrušaitis grąžintas į šią rinktinę ir paskirtas jos vadu. 1949m. gegužės 5 d. suteiktas leitenanto laipsnis
Juozas Baltrušaitis - Tigras 1949 m. liepos 22 d.į 23-čią Kuprių kaime, Veiverių valsčiuje žuvo per susirėmimą su MGB Kazlų Rūdos poskyrio karine operatyvine grupe. 2000 m.J. Baltrušaičiui pripažintas kario savanorio statusas ir LR krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties) –
Ši diena ir man atmintina: 1949m.liepos 22 dieną saulei tekant buvau Marijampolės KGB ltn. Braškio su septynių stribų grupe areštuota, o 23 naktį, man į saugumo rūsį įmetė merginą- Tigro ryšininkę ir įvykio šeimininkę Magdutę Latvaitytę. Prasidėjo ilgas kančios ir katorgos kelias. Bet čia jau kita tema.
Aldona Vilutienė
1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių A. Ylius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus. 1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.
1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas, kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.
Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta bolševikmečiu. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius su parapiečių pagalba baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos namus su salę ir ūkinį pastatą. Išgelbėjo 4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.
Skaityti daugiau: Dvasininko ir kovotojo kelias
Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.
„ Aš jauniausia. Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus. Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios tikrovės. Aš turiu 3 brolius, 3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys - politinės kalinės. Tėvai slapstosi pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi... Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių vaikų būrio lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“
Šiandien sukanka 65 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų- Klemenso Stačioko tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške Ašmintos apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas, tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.
Skaityti daugiau: PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI
Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų) k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje. 1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis. Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą, iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę. Tapo jos vadu. Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas iš Lietuvos Laisvės kovotojų , gana ryškų pėdsaką palikęs Lietuvos istorijoje, kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti. Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas. 1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.
Žuvo 1949m. birželio 6 dieną Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.
1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio Laisvės kovos kryžiumi ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.
Aldona Vilutienė
Muškietininkų būrys - vienas pirmųjų partizanų būrių ne tik Paliose, bet ir Suvalkijoje. Stovi iš kairės: Jonas Arlauskas-Oficieras, Alfonsas Dulbys-Ramis, Princas, neatpažintas, Alfonsas Arlauskas-Teras, Sigitas Melnykas-Portas, Vladas Gavėnas-Tarzanas, Adolfas Dulbys-Bitė, Ramis, Justinas Medelis-Atas, Jonas Miliauskas-Tranvilis, Jonas Žiūrys-Žilvitis, Albinas Bajoraitis-Šturmas. Priekyje kairėje - Juozas Boruta-Šaulys, dešinėje- Vincas Arlauskas-Virpša. 1945 m. balandžio 17 d.
1944 m. žiemą Paliose veikė atskiri Daukšių, Kiaulyčios , Dzūkų, Žaliosios ir Muškietininkų partizanų būriai.
1944 m. artėjant frontui, dar prieš rusų sugrįžimą, Vladas Gavėnas su 19 vyrų vyksta į Palias ir čia ruošiasi deramai sutikti raudonąjį okupantą. Vyrai pasivadina Muškietininkų vardu.
Vadas - Vladas Gavėnas – Tarzanas.
Skaityti daugiau: Muškietininkų būrys
Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
1952- ji partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės. Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus leidžia TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja. Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.
Gimė 1921m. Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau su seserim Brone įstojo į Kauno Karmelitų gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja.
Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje med. sesele ir iškarto pradėjo teikti partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės. Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten 7- ris metus neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems vyrams nepakenčiamomis sąlygomis , gydė sužeistuosius, operavo, laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS SALVELYTĖS vardu siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.
Skaityti daugiau: Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė
Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus Vito du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.
Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m. Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09. Vienas iš Lietuvos partizanų vadų Tauro apygardoje.
1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. 1935 04 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.
Vokiečių okupacijos metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis) partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“ partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31 jo įsakymu buvo nustatyti rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir A. Varkala (slap. Žaliukas) pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu. Sumaniai ir sėkmingai vadovavo Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.
Skaityti daugiau: Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)
1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.
Antanas Popiera - Žilvitis
Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“
Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.
Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu
Bronius Vaivada gimė 1900 m. 05 29 Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė Biržų gimnazijos 6 klases. Tų pačių metų lapkritį įstojo į Karo mokyklą. Baigus mokyklą suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis, paskirtas į Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08 01 pakeltas į vyr. leitenantus ir perkeltas į 3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas, 1927m. baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“ (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą 1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo Utenos vidurinėje mokykloje 1943 04 įstojo į „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps. štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.
Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23 rinktinės vado Leono Vilučio- Arūno paskirtas štabo Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.
1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22 LSSR NKVD Karo tribunolo nuteistas mirti. 1946 06 07 sušaudytas Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.
Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Aldona Vilutienė
Jonas Bulota, Motiejaus gimė 1913m. liepos 19d. Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys. Vyriausias brolis Viktoras tarnavo Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios. Broliai dvyniai Juozas ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse. Petras Bulota - Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo Prienų šile. Juozas Bulota – Kalvis žuvo 1946m. Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant į ligoninę mirė. Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti. Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę. Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.
Skaityti daugiau: Lakūnas Anbo
Laisvės gynėjų diena tai tarytum tęsinys partizaninio karo. Ir tada ir dabar žmonės savo noru ėjo ginti Laisvės. Lietuvių tautos ryžtą, pasiaukojimą ir dešimtį metų vykusią aktyvią partizaninę kovą už Tėvynės laisvę pratęsė 1991m. Sausio 13 –ios įvykiuose dalyvavę studentai, gimnazistai, buvę partizanai, laisvės gynėjai, ir visi pilietinę pareigą jaučiantys lietuviai. Tų 14 –os užgesusių gyvybių bei visų sužeistųjų ginant Laisvę, Lietuva nepamirš niekados. Apie žmonių drąsą ir fizines žaizdas tomis dienomis buvo kalbėta daug. Laikas bėgo, apgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, dabar visuomenė privalo suvokti šią datą kaip pavyzdį ir sunkią pamoką būti drąsiems, nebijoti priimti sprendimų dėl pagrindinės žmonijos vertybės - laisvės ir būti ištikimais savo principams, siekti vienybės.
Konstantinas gimė 1903 10 24 Pajotijų k. Plokščių vls. Šakių aps. gausioje ūkininko šeimoje. Baigęs Jurbarke „Saulės“ gimnaziją, mokytojavo Žindaičių. Juodkėnų ir kitose Pradžios mokyklose
Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
