Popierinės rožės

Po partizanų spaudą pasižvalgius

Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.

Skaityti daugiau: Popierinės rožės

KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai  Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"

Vilkaviškio MGB  operatyvinio  skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį   žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime  pas M. B .yra  Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai  susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie  į  nurodytą  sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų  klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.

Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų  slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas  Balinis, ten buvęs Antanas  Adamavičius  ir šeimininkė.

Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

 Nuotraukoje iš kairės  Valentinas  Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Jvanauskas - Žemaitis ir Vytautas  Šulskis - Laisvūnas.

Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės,  Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės  kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir  ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.

Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės  štabo  Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.

Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo  labai nelygios. Žuvo 5 partizanai,  Jonas  Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

Čėpla Jonas

Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių  k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio  vienas iš 5 –ų brolių kovojusių  už Lietuvos laisvę partizanų gretose.

Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.

Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.

Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės  kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono  seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį  Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.

Skaityti daugiau: Čėpla Jonas

Eleonora Lazauskaitė ir Mykolas Žilionis – Plunksna

Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls.  Baigė Marijampolės  Rygiškių  Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą.  Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.  

Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas;  liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos   štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.

Mykolas  Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls.  Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties  Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.

1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė  Eleonora  Lazauskaitė -  Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.

Aldona Vilutienė

Leonavičius Algirdas – Vytis

Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.

Kad išvengtų arešto pabaigoje   1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo  poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir  narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.

Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k.  Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo  Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.

Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis,  Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis

 Aldona Vilutienė

Šventinis „Fejerverkas“ Jiezno stribams 1947 11 06

Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos  vadas  Vėjas – Pranas Karalius  su keletu  kovotojų  persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos  Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala  ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse  „pasveikinti“  Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus  turėtą miestelio planą,  akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi  smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado  Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.

Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis  Valenta – Kęstutis  ir Antanas  Senikas  -Švyturys, staigiai įšokę į  valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui  staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai  greit plėtėsi ir  administraciniame pastate.  Miestelyje kilo panika.   Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.

                                                                               Aldona Vilutienė

Nuotrauka: partizanai žygyje

Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims  rinktinių vadams. Du  Vytautas Gavėnas  - Vampyras ir  Algimantas  Matusevičius  - Neptūnas - Vytauto rinktinės.

LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo.  Nuo 1951m. vasario   šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio.  Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis -  Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas.  Ąžuolo tėvūnijos vadas -  Algimantas Rutkauskas – Miškinis;  Kęstučio -  Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais  sudarė  agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos  susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais.  Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu  Skirgaila -  Albinu Naviku nuvyko į susitikimą  Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną  Bieliauską.  Čia aptariant  susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo  stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB.    Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus  į savo artimiausių draugų  Kęstučio tėvūnijos  partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo  Bronius  Bobina – Patrimpas, Pranas  Ruseckas – Drugys,  Jonas  Misiukevičius – Arūnas,  Gintautas  Navickas -  Dudutis, Benius  Gataveckas- Verpetas.

Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

Raišupio mūšis

Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.

Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai  jau 3 dienas  vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti  į kairėje dunksančią  Karčiauskų  sodybą su mūriniais tvartais.

Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų  sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.

Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.

Skaityti daugiau: Raišupio mūšis

Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto(Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės- Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi,pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglopstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą,ilgesį, laukimą,ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra

Dailidė Urbantas - Tauras

 Dailidė  Urbantas  - Tauras   gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps.   Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas.  Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos  ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas,  nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos  vadą  A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną -  Faustą į Žemaitijoje vykusį  apygardų vadų suvažiavimą.  Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės  štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos  atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo  rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu.  Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininkas.  1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai  baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.

Žuvo 1951m. vasario 15d.  Prienų raj.   Jaunonių k.   Talačkos  sodyboje  su dviem štabo pareigūnais:  Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium  Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku  ir  LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala.  Užkasimo vieta nežinoma.    Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.

 Aldona Vilutienė

Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse

Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas,  gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.

1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.

1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias. 

Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.

Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.

Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.

1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas.  1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.

Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.

Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.

Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas

PALIŲ MŪŠIS

PALIŲ  MŪŠIS  vyko 1945 08 5 –15  (Marijampolės aps.)      1944m.    rudenį  Paliose, Buktos (Žaliosios) miške  ir Žuvinto ežero  salose  veikė keletas partizanų būrių. Juos visus  ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo  Lietuvos kariuomenės   maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).  

Vykdydami  SSRS  NKGB liaudies komisaro  L. Berijos įsakymą  „per dvi savaites baigti su „banditizmu“   NKVD suruošė  Palių ir Žuvinto ežero „valymą“.  1945 08 05 prasidėjo  Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra  unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko  didžiuliame  (5428 ha) pelkių  ir vandens masyve  ir truko  visą savaitę.

 Rugpiūčio 5d. rytą  Palias ir Žuvinto ežerą apsupo  Trečio  Baltarusijos  fronto Minsko  Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio  NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio  būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija.   Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas.     Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią  ginkluotės ir kariuomenės gausą,  nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė  nepastebimai trauktis  link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą.  Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai  Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai-  užėmė pozicijas  Paliose ir  keliose kitose ežero salose , kad galėtų  veikti staigiai, ir,  nepastebimai  plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.

Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS

Tauro apygardos partizanų spauda

Laisvės  žvalgas

Pirmasis  Suvalkijoje  leistas pogrindžio laikraštis “Girios balsas” jo redaktorius ats. plk. Liudas Butkevičius. Pirmas numeris išėjo 1945m.birželio gale Nendrinių k. Sasnavos vis. Kazio Bosikio sodyboje (ten Butkevičius slapstėsi pas giminaitį).Laikraštis rašytas spausdinimo mašinėle. Išleisti 8 numeriai po 100 egzempliorių.

Besikuriančiame  Geležinio Vilko junginyje 1945m. pavasarį buvo pradėtas  leisti laikraštis  “Suvalkijos aidas”, pasirašomas LTA Suvalkų Geležinio Vilko vadas. 1945m. rugpiūčio mėnesį  įsikūrus Geležinio Vilko rinktinei, pradėtas leisti laikraštis”Lietuvos partizanas” 1945 08 15 dienos Tauro apygardos štabo  posėdyje Skardupiuose buvo nutarta vietoj kelių partizanų laikraščių palikti vieną – apygardos organą” Laisvės žvalgą”. Jo redaktoriumi buvo paskirtas  Vincas Radzevičius- Vaidila. Spaustuvė įkurta Puskelnių k. Marijampolės vls. Vaidila 1945 10 20 NKVD suimtas ir pertardymus nukankintas, spaustuvė likviduota. Tuoj pat Geležinio Vilko rinktinėje buvo išleistas laikraštis  “Kovos keliu” ,kuris buvo nutrauktas 1946m., atnaujinus “Laisvės žvalgo” leidybą.

Skaityti daugiau: Tauro apygardos partizanų...

Juozas Baltrušaitis-Tigras

Prieš 70 metų

Juozas Baltrušaitis-Tigras (1926 07 21 – 1949 07 22) – Lietuvos partizanas. Gimė Mikalinės kaime, Prienų vls.gausioje vidutinio ūkininko šeimoje. Mokėsi Šilavote, Prienų gimnazijoje ir Kauno amatų mokykloje. 1945 m. vasario mėn. kartu su broliais Klemensu ir Antanu įstojo į Geležinio Vilko pulko Vinco Senavaičio – Žaliavelnio partizanų būrį. Kartu su broliais dalyvavo Šilavoto puolime,Degimų ir Būdninkų kautynėse su stambia Vetrovo 4 divizijos baudėjų grupuote. Klemensas – Kurtas žuvo 1947 12 26. Antanas – Erelis pateko į nelaisvę –nuteistas 25 metus katorgos. Juozas partizanas Tigras sunkų partizano kovų kelią pradėjo eiliniu kovotoju. Vadovybės pstebėti jo neeiliniai gabumai, greita orientacija,ryžtas ir drąsa. 1946 01 01 Juozas buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Ryšių skyriaus viršininku. o nuo gegužės 5dienos ėjo Algirdo kuopos vado ir rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Gruodžio 2 d. apdovanotas juotelėmis ”Už uolumą” ir “Už narsumą” 1947 m. balandžio 10 buvo perkeltas į specialios paskirties Maironio kuopą, įkurtą prie Tauro apygardos štabo, liepos 30 d. paskirtas apygardos štabo Ryšių poskyrio, viršininku.1947 m. rugpjūčio mėn. baigus mokomąją kuopą jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1948 m. kovo 17 d. žuvus Geležinio Vilko rinktinės vadui Algirdui, Kazimierui Varkalai-Daumantui, J. Baltrušaitis grąžintas į šią rinktinę ir paskirtas jos vadu. 1949m. gegužės 5 d. suteiktas leitenanto laipsnis

Juozas Baltrušaitis - Tigras 1949 m. liepos 22 d.į 23-čią Kuprių kaime, Veiverių valsčiuje žuvo per susirėmimą su MGB Kazlų Rūdos poskyrio karine operatyvine grupe. 2000 m.J. Baltrušaičiui pripažintas kario savanorio statusas ir LR krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties) –

Ši diena ir man atmintina: 1949m.liepos 22 dieną saulei tekant buvau Marijampolės KGB ltn. Braškio su septynių stribų grupe areštuota, o 23 naktį, man į saugumo rūsį įmetė merginą- Tigro ryšininkę ir įvykio šeimininkę Magdutę Latvaitytę. Prasidėjo ilgas kančios ir katorgos kelias. Bet čia jau kita tema.

Aldona Vilutienė

Dvasininko ir kovotojo kelias

1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų  Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių  vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo  marijampolietis  Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos  materialinę padėtį, mokytojas patarė  kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių  A. Ylius  baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus.  1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.

1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas,  kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.

Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje  bažnyčia pastatyta bolševikmečiu.  Vokiečių okupacijos metais  kun. A. Ylius  su parapiečių pagalba  baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos  namus su salę ir ūkinį  pastatą.   Išgelbėjo  4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.

Skaityti daugiau: Dvasininko ir kovotojo kelias

PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI

Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų  šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.

„ Aš jauniausia.  Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė  prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus.  Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios  tikrovės. Aš turiu 3 brolius,  3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys  - politinės kalinės.  Tėvai slapstosi  pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi...   Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių  vaikų būrio   lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“

 Šiandien sukanka 65 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų-  Klemenso Stačioko  tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške  Ašmintos  apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas,  tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.

Skaityti daugiau: PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI

Kazimieras Pinkvarta – Dešinys

Kazimieras Pinkvarta – Dešinys, gimė 1919m. Liepalotų (Giniūnų)  k., Prienų vlsč. vidutinių ūkininkų šeimoje.  1938m. pašauktas į karinę tarnybą tarnavo Kaune, Šančiuose,5 pėstininkų pulko mokomoje kuopoje. Baigus apmokymo kursą ,jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės puskarininkio laipsnis.   Sovietų Rusijos daliniams įžengus į Lietuvą,  iš tarnybos kariuomenėje pasitraukė. Pasilikęs gimtinėje iki rudens slapstėsi. Rinko ir kaupė likusius praėjus frontui vokiečių ir sovietų  paliktus ginklus, ruošėsi kovai su okupantu. Iš besislapstančių aplinkinių Liepalotų, Mčiūnų,Strielčių, Šakališkių kaimų vyrų. Pinkvarta subūrė pirmųjų partizanų grupę.  Tapo jos vadu.   Mokė jaunuosius kovotojus patikimai naudoti ginklus. K. Pinkvarta - Dešinys vienas  iš  Lietuvos Laisvės kovotojų ,  gana ryškų pėdsaką  palikęs Lietuvos istorijoje,  kovojant su raudonuoju okupantu. Dalyvavo daugelyje kautynių. Nekartą iš keblios, beviltiškos padėties, sugebėjo išvesti vyrus  be nuostolių. Keletą kartų sužeistas Būdninkų kautynėse, po sužeidimo, neteko dešiniosios akies. Bet tai po išgijimo, netrukdė dar ryžtingiau kovoti.  Vienas iš Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kūrėjų. 1945m.rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas.1946m. vasarą – rinktinės  Rikiuotės skyriaus viršininkas, po metų – 53 – iosios kuopos vadas.  1948m vasario mėn.. 53 – iąją kuopą išformavus, paskirtas 54 – osios kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvūniją – tėvūnijos vadu.

 Žuvo 1949m. birželio 6 dieną  Skirptiškės k., Naujosios Ūtos vls. Prie Janulio sodybos. Po jo žūties 54 –oji kuopa pavadinta Dešinio tėvūnija.

   1945m. gruodžio 28 d. suteiktas viršilos laipsnis. 1950m. vasarą apdovanotas (po mirties) ll laipsnio  Laisvės kovos kryžiumi  ( su kardais). 1998 m. suteiktas majoro laipsnis.

Aldona  Vilutienė

Muškietininkų būrys

Muškietininkų būrys - vienas pirmųjų partizanų būrių ne tik Paliose, bet ir Suvalkijoje. Stovi iš kairės: Jonas Arlauskas-Oficieras, Alfonsas Dulbys-Ramis, Princas, neatpažintas, Alfonsas Arlauskas-Teras, Sigitas Melnykas-Portas, Vladas Gavėnas-Tarzanas, Adolfas Dulbys-Bitė, Ramis, Justinas Medelis-Atas, Jonas Miliauskas-Tranvilis, Jonas Žiūrys-Žilvitis, Albinas Bajoraitis-Šturmas. Priekyje kairėje - Juozas Boruta-Šaulys, dešinėje- Vincas Arlauskas-Virpša. 1945 m. balandžio 17 d.

1944 m. žiemą Paliose veikė atskiri  Daukšių, Kiaulyčios , Dzūkų, Žaliosios ir Muškietininkų partizanų būriai.

1944 m. artėjant frontui, dar prieš rusų sugrįžimą, Vladas Gavėnas su 19 vyrų  vyksta į Palias ir čia ruošiasi deramai sutikti raudonąjį okupantą. Vyrai pasivadina Muškietininkų vardu.

Vadas - Vladas Gavėnas – Tarzanas.  

Skaityti daugiau: Muškietininkų būrys

Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Angelė Senkutė -  Aušrelė,  Danutė

1952- ji partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai  kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės.  Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus  leidžia  TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar  Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja.    Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.

Gimė 1921m.  Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje,   vėliau su seserim  Brone įstojo į  Kauno  Karmelitų  gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja. 

Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje   med. sesele ir iškarto   pradėjo teikti  partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės.  Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten  7- ris metus  neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems  vyrams nepakenčiamomis sąlygomis ,  gydė sužeistuosius, operavo,  laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS   SALVELYTĖS vardu  siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.

Skaityti daugiau: Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis

Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir  rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus  Vito  du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.

Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis

Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)

Stravinskas  Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m.  Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09.  Vienas iš Lietuvos partizanų vadų   Tauro apygardoje.

1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą.  1935 04 pašauktas į  Lietuvos kariuomenę, mokėsi   Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats.   jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į  atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.

 Vokiečių okupacijos metu  Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant  jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo  Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis)  partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas  Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“  partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31   jo įsakymu buvo nustatyti  rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas  kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir  A. Varkala (slap. Žaliukas)  pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu.  Sumaniai ir sėkmingai  vadovavo  Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.

Skaityti daugiau: Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)

Užmiršti niekaip negaliu

1948m. birželio 7 dieną garbingai žuvo Tauro apygardos Geležinio Vilko, 54 kuopos 1-mo būrio du partizanai. Atsidūrę beviltiškoje padėtyje susisprogdino, tai Antanas Popiera – Žilvitis ir Konstantinas Kižys – Gintaras, trečias Benediktas Budrys pasidavė.

Antanas  Popiera - Žilvitis

Ta diena buvo saulėta, karšta. Apie pietus išgirdau šaudymą. Įbėgau į kambarį, atsiklaupiau prie lovos. „Viešpatie, nejau vėl žūsta vyrai? Šianakt Gintaras su vyrais turi ateiti. Ateis, būtinai ateis, liepė laukti, bet ką jis dar pasakė? Išbūrė mums mirtį, jei išsipildys, daugiau neateisim.“

Išbėgau iš kambario, lauke tylu, tvanku, tik kažkoks bloga žadantis parako kvapas. Tikrai netoli šaudė. Išėjau pas tetą į Baraginę ten netoli turėjo kažkas įvykti. Gal sužinosiu kas ir kur atsitiko, nors jau nujaučiau. Pasakė, kad čekistai užpuolė pas Daminaitienę Nendriniškių km. 3 partizanus. Tą metą aplink juos buvo vien javų laukas, kai rusai buvo apsupę, vien kepurės kyšojo iš jų. Daug, labai daug buvo enkavedistu. Priėjau keliuką ir nejučiom juo per rugius pasukau į Daminaičius. Rugiai, rodos, šnara :žuvo, žuvo neateis šiąnakt, neateis nei kitą naktį. Niekada jau neateis. Pradėjau verkti, pasidarė silpna, rodos, tuoj griūsiu. Atsisėsčiau, bet gal javuos dar yra persekiojančių rusų? Ką aš sakysiu? Ėjau man buvo jau vis tiek, o jeigu kieme rasiu rusus, o Juos kraujo klane? Gal netiesa, gal visi gyvi? Mane gali suimti. Partizanai sakydavo, jeigu suimtų, laikykis nieko neišduok su niekuo nekalbėk. Rūsiuose kur laiko suimtuosius, kalėjimo vienutėse yra daug šnipų. Tegul užmuša, bet neišduok nieko. Mes irgi niekada neišduosim. Atėjau – kiemas tuščias, jame dvi varganos trobelės. Durys visur atlapotos, gal viduje kraugeriai laukia, kas ateis? Einu vidun, noriu rasti paaiškinimų, kas čia prieš kelias valandas įvyko. Tyla, tokia baisi tyla, rodos mane sukaustė, girdžiu – daužosi širdis. Dieve, jų tikrai nėra gyvų, kraujas, kraujas... Gal tik sužeisti, gal išliks? Geriau būtų žuvę, nes kitaip juos iškankinę užmuš ir numes kur nors išniekinimui ant grindinio. Marija, melskis už juos. Dievulėli, padaryk stebuklą, leisk jiems gyventi. Tokie jauni, tokie gražūs... Prakeikti būkit atėjūnai, ar dar jums mažai lietuvių kančių, mažai kraujo, ko dar jums reikės rytoj, poryt? Jau šiandien atsivarė kaimynų vaikus, moteris ir suklupdė priekyje, kad partizanai negalėtų atsišaudyti nepataikę į savus.

Skaityti daugiau: Užmiršti niekaip negaliu

SUŠAUDYTAS VILNIUJE

Bronius  Vaivada gimė 1900 m.  05 29  Žadeikių k. , Vabalninko vls. Biržų aps. Mokėsi Kupreliškio pradinėje mokykloje. 1921m. baigė  Biržų gimnazijos 6 klases.  Tų pačių metų  lapkritį  įstojo į  Karo mokyklą. Baigus mokyklą  suteiktas aviacijos  leitenanto laipsnis, paskirtas į  Karo aviaciją. Dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1927 08  01 pakeltas į   vyr. leitenantus ir perkeltas į  3 oro eskadrilę oro žvalgu. Tarnaudamas,  1927m.  baigė S. Daukanto mokytojų seminariją  Kaune, studijavo  LU Teologijos – filosofijos fakultete. 1930 11 23 pakeltas į kapitonus. Vadovėlio „Aeronautinė meterologija“   (1931) ,autorius. 1932 07 01 išvyko studijuoti į  Prancūziją. 1934 07 15 baigė Strasbūro  Geofizikos ir matematikos  institutą  įgydamas inžinieriaus geofiziko  kvalifikaciją. Grįžus į Lietuvą  1935 09 02 paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku.1936 07 23 pakeltas į majorus. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą ir  likviduojant Lietuvos kariuomenę iš kariuomenės atleistas. Mokytojavo  Utenos vidurinėje mokykloje  1943 04 įstojo į  „Kęstučio“ pogrindinę organizaciją, paskirtas Utenos aps.  štabo viršininku, leido ir redagavo pogrindinius laikraščius „Prošvaistė“, „Laisvės kelias“.

Antrosios  sovietinės okupacijos pradžioje  vienas iš Tigro rinktinės kūrėjų. 1944 10 23  rinktinės vado Leono Vilučio-  Arūno  paskirtas  štabo  Organizacinio skyriaus viršininku slapyvardžiu „Vilkas“. Lapkričio mėnesį  jam pavesta parengti planą „Pantera“, numatantį kalinių išvadavimą iš kalėjimų Tigro rinktinės veikimo zonoje.

1945 06 20 suimtas, kalintas Utenoje, Vilniuje.1945 11 22   LSSR  NKVD   Karo tribunolo nuteistas  mirti.  1946 06 07  sušaudytas  Vilniuje, palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro parke.

 Apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu (1937), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928),  garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939), Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.

                                      Aldona Vilutienė

Lakūnas Anbo

Jonas Bulota, Motiejaus  gimė 1913m. liepos 19d.  Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų  šeimoje, kurioje  augo 4 broliai ir 2 seserys.  Vyriausias brolis Viktoras tarnavo  Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę.  Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios.   Broliai  dvyniai Juozas  ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse.  Petras Bulota -  Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo  Prienų  šile.  Juozas Bulota – Kalvis  žuvo 1946m.  Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant  į ligoninę mirė.   Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti.  Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę.   Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes  sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.

Skaityti daugiau: Lakūnas Anbo

Alfonsas Vabalas - Gediminas

Alfonsas  Vabalas - Gediminas gimė 1909 01 15 Kybartuose. 1928 m. baigė Prienų  „Žiburio“ gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Nuo 1928 10 26 dirbo Valstybės radiofone radijo diktoriumi. 1934 04 15 baigė VDU Teisių fakultetą ir išvyko doktorantūron į Sorbonos universitetą Paryžiuje.1939 12 11 įgijo teisės mokslo daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Nuo 1939m. rugpjūčio mėn. pradėjo dirbti Lietuvos URM Telegramų agentūros Elta  įgaliotu atstovu Paryžiuje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą  atšauktas, dirbo LSSR teisingumo komisariato kodifikacijos konsultantu.  Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune Suaugusiųjų instituto  inspektoriumi ir lektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo  Tautos tarybos Užsienio skyrių.  Antrosios sovietinės okupacijos metu prasidėjus persekiojimui,  siekiant užverbuoti saugumo agentu 1946 birželį išėjo pas partizanus. 1946 09 01 paskirtas Tauro apygardos štabo Politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio  15 d. ėjo apygardos laikraščio „ Laisvės žvalgas“ redaktoriaus ir Karo lauko teismo pirmininko pareigas. Paaiškėjus Markulio išdavystei dalyvavo naujame BDPS kūrime, išrinktas jo prezidiumo nariu, Politinio skyriaus viršininku. Vertė  į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. A. Vabalas- Gediminas pasižymėjo puikia politine orientacija, nepaprastai gabus, eruditas, taikaus būdo, nuoširdus ir jautrus, keliantis pasitikėjimą žmogus.

Žuvo išduotas 1948 birželio  26d. Armališkių k. Kauno aps. Panemunės vls. Varanavičių sodyboje. Bandydamas prasiveržti iš apsupties buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas patekti čekistams gyvas – nusišovė. Užkasimo vieta nežinoma. 

Skaityti daugiau: Alfonsas Vabalas - Gediminas

Jonas Petras Aleščikas

Jonas, Petras  Aleščikas  g. 1916 m. birželio 4 d. Seinų aps., Lazdijų vls., Miškinių k. ūkininko šeimoje. Be jo, šeimoje augo dar keturi broliai ir keturios seserys. 

Baigęs Miškinių kaimo pradinę mokyklą, 1928–1936 m. mokėsi Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose, kurią baigęs 1936 m. rugsėjo 27 d. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 16 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Buvo paskirtas tarnauti mokomojo būrio instruktoriumi (būrio vado teisėmis) priešlėktuvinėje apsaugos rinktinėje.Tarnauti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje J. Aleščikui teko neilgai. 1940 m. atėjus sovietams, tarnavo sovietų kariuomenėje Pabradėje. 1941 m. birželio mėn. traukiantis daliniui į rytus, paliko dalinio teritoriją ir perėjęs fronto liniją sugrįžo į Lietuvą, į gimtuosius Miškinius. 1941 m. vedė Stasę Mačėnaitę. 1943 m. buvo išsiųstas į vokiečių frontą, kariavo su rusais prie Ladogos ežero. Gavęs atostogų, į frontą negrįžo, bet pasitraukė į žmonos gimtinę – Ignalinos rajono Juodgalvių kaimą ir pradėjo slapstytis. 

1944 m. slenkant frontui kartu su šeima grįžo į savo tėviškę, Miškinių kaimą. Rusams grįžus vėl slapstėsi. Pasidarė dvi slėptuves: vieną troboje prie krosnies, kitą – sode. Kartą į sodybą užėjus rusams, teko bėgti. Bėgdamas J. Aleščikas buvo sužeistas, laimė, nesunkiai. Į tėviškę daugiau negrįžo. Įstojo į ltn. Gončio-Alseikos kuriamą Šarūno rinktinę. 

Skaityti daugiau: Jonas Petras Aleščikas

Minėjimą prisiminus

Aldona Vilutienė

Kalniškės mūšio minėjimas ir ne tik...Šiemet vieno iš didžiausių tuometinio Kalniškės mūšio 74 – ųjų metinių minėjimas – išskirtinis. Gegužės 18dieną amžino poilsio vietą Simno kapinėse šeimyniniame kape surado dar vienas Kalniškės mūšio dalyvis, tuomet prasiveržęs iš apsupties, Albinas Ivanauskas – Topolis, Perlas.

Albinas Ivanauskas gimęs 1927m. Skovagalių k., Simno vlsč., Alytaus apskr. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. 1945m. gegužės 14d. įstojo į tuo metu Kalniškės miške veikiantį partizanų būrį, vadovaujantį ulonų puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno. Dar nesusipažinęs su partizaniška kasdienybe, pateko į vieną didžiausių mūšių partizanų istorijoj -Kalniškės mūšį. Tarp 17-os išsiveržusių iš apsupties partizanų buvo ir Albinas. Sugrįžo į namus, dirbo tėvo ūkyje, vedė, bet ryšio su partizanais nenutraukė. Tapo pasyviuoju partizanu. Gyveno pusiau legaliai. Vėliau veikė Juozo Krivicko – Viesulo vadovaujamame partizanų būryje. 1949m. Topolis, Perlas, vykdydamas partizanų vadovybės užduotį, likvidavo Skovagalių k. stribų paramos grupės vadą , „Artojo“ kolūkio pirmininką, kuris su stribų grupe terorizavo kaimo gyventojas, nenorinčius stoti į kolūkį. 1951 – 1952m. Topolis, Perlas vėl aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos Juozo Krivicko – Viesulo būryje: aprūpindavo būrį ginklais, šaudmenimis, maistu.

Žuvus Viesulo būriui, nesilegalizavo. Išduotas čekistų agento Jurgio -Jono Juškausko 1957m. sausio 25d. suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Tų pačių metų rugsėjo 27d. trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas Topolis. Perlas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Našlaičiais liko jo trejų metų dukrelė ir pusės metukų sūnelis.

Pagalvokite dejuojantieji, kuriems viskas blogai, koks buvo šios „banditų“ (net vaikus taip apšaukdavo) šeimos gyvenimas per visą okupacinį laikotarpį. Ir kiek tokių šeimų buvo.

Skaityti daugiau: Minėjimą prisiminus

JURGIS KRIKŠČIŪNAS (KRIŠČIŪNAS)-RIMVYDAS

JURGIS KRIKŠČIŪNAS (KRIŠČIŪNAS)-RIMVYDAS gimė 1919 m. Samaroje (Rusija). 1921 m. Krikščiūnų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno gimtinėje – Marijampolės apskr..

Pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu J. Krikščiūnas priklausė pogrindinei jaunimo organizacijai, o prasidėjus karui, aktyviai dalyvavo Birželio sukilime.  1945 m. pavasarį Jurgis susisiekė su Prienų krašto partizanais ir jau metų pabaigoje partizanavo Balbieriškio ir Ūtos apylinkėse. 1946 m. vasarą vadovavo Dainavos apygardos Mindaugo grupės partizanams, vėliau buvo paskirtas žvalgybos skyriaus viršininku, apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku.

1947 m. pradžioje pradėjo rengtis kelionei per „geležinę uždangą“. Tam buvo pasirinktas neatsitiktinai: kalbėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.1947 m. gegužės 12 d. J. Krikščiūnas-Rimvydas ir Juozas Lukša-Skirmantas, lydimi Tauro apygardos partizanų, perėjo Lietuvos–Lenkijos sieną. Gdynėje susitiko su rezistencijos atstovais iš Vakarų ir atkūrę pogrindžio ryšius grįžo į Lietuvą. 1947 m. liepos mėn. buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku. J. Krikščiūnas aktyviai bendradarbiavo pogrindžio spaudoje: rašė straipsnius, rūpinosi spaudos reikmenimis, jos platinimu. Kautynėse buvo du kartus sužeistas.

Skaityti daugiau: JURGIS KRIKŠČIŪNAS (KRIŠČIŪNAS)-RIMVYDAS

Algirdas Padolskis – Meldas

Algirdas  Padolskis – Meldas   g. 1929m. Gyviškių k. Liudvinavo vlsč.

Algirdas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų , nenorėdamas tarnauti okupantui, išėjo pas partizanus.  Partizanavo T A Geležinio Vilko rinktinėje Kėkšto būryje. Kario sėkmė jį lydėjo iki 1950 metų. birželio pirmąją su kovos draugu  Vitu Vyšniausku – Bebru  išėjo į kaimą parūpinti būriui maisto. Liūliškių kaime netoli Palių užėjo ant priešo pasalos. Bebras atsišaudydamas pribėgo Dovinę ir ja, priešų nepastebėtas, nuplaukė tolyn. Algirdas buvo sužeistas į petį, bet dar kovėsi, kol turėjo jėgų. Matydamas, kad gali patekti priešui sužeistas gyvas, nusišovė. Stribai , keršydami už  Meldo nušautą rusą ir tarnybinį šunį, ilgai spardė  ir šautuvų buožėmis daužė stingstantį   kūną, numušė smakrą.  Atpažinimui lavoną buvo nuvežę į Daukšius, Igliauką, Liudvinavą. Dvi merginos atpažino, tik pranešė  ne stribams, o tėvams.

         - Kai nuvažiavom į Liudvinavą, milicijos kieme jo neradom – pasakoja brolis Konstantinas. Ėmėme ieškoti. Kur jį užkasė. Jankūnas nugirdė stribą Stankūną, dar pažadėjo duoti maišą bulvių, ir šis papasakojo, kad jis pats banditą užkasė  Sūduonės upelio krante. Nuvažiavę Algirdą radome apkase truputį užžertą žemėmis. Naktį išsikasėme ir parsivežėme į Padovinį Su paskubomis padarytu karstu, Algirdo kūną padėjome rugių lauke. Artimieji  slapta ėjo atsisveikinti. Kitą naktį iškasėme Padovinio kapinėse duobę ir palaidojome Stribai taip ir nesužinojo , kad partizano palaikai palaidoti kapinėse.

                       1994m. užrašyta pagal brolio Konstantino pasakojimą

                                                                                      Aldona Vilutienė

KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

1913 07 26–1949 01 20

 Kazimieras Greblikas  Gegužis, Sakalas,  gimė 1913 m. liepos 26 d. Marijampolės aps.  Marijampolės vlsč., Narto k. Baltramiejaus Grebliko ir Onos Vaitkevičiūtės-Greblikienės šeimoje. Baigė Marijampolės Mokytojų seminarijos pradžios mokyklą ir 1927 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pirmą klasę.

Baigė 4 gimnazijos klases. 1938 m.pašauktas atlikti karinę tarnybą.  Tarnavo zenitinės   artilerijos pulke. Pakeltas į puskarininkius. Prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai buvo persekiojamas.

Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Vadovavo Paliose susikūrusiam partizanų būriui. 1946 m. gegužės 5 d. Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro įsakymu Nr. 1 paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 6-osios kuopos vadu.  1947 m. lapkričio 17 d. Vytauto rinktinės įsakymą Nr. 66 jau pasirašė kaip šios rinktinės vadas.  1947m. balandžio 10d.paskirtas naujai įkurtos Kęstučio rinktinės vadu. Rugpjūčio   20 d. iš šių pareigų atleistas ir paskirtas Vytauto rinktinės vadu  Apdovanotas juostele “Už uolumą” Žuvo išduotas 1949m. sausio 20 d.Liepynų k. Marijampolės vls. Pas Vizbarą rinktinės štabo bunkeryje kartu su dviem štabo pareigūnais.

1999m. K.Greblikui – Sakalui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas  majoro laipsnis (po mirties).

Skaityti daugiau: KAZIMIERAS GREBLIKAS-GEGUŽIS, SAKALAS

JUSTINAS LELEŠIUS-GRAFAS, KRIVAITIS

Justinas Lelešius

Justinas Lelešius gimė 1917 m. lapkričio 23 d. Marijampolės aps.  Navasodų k.

 Navasodų k.. Baigė Navasodų pradžios mokyklą, šešias Marijampolės marijonų gimnazijos klases, 1943 m. – Vilkaviškio kunigų seminariją. . Įšventintas kunigu, dirbo Vištyčio ir Gražiškių parapijose (Vilkaviškio aps.).

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. buvo paskirtas į Vilkaviškio aps. Alvito vls. esančią Lankeliškių parapiją. Kaip ir daugelis kunigų, J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vietose guodė, ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią. NKVD Vilkaviškio aps. skyriaus darbuotojai, pamatę, kad kunigas J. Lelešius yra demokratiškas, jį myli žmonės, ypač jaunimas, pradėjo kunigą verbuoti. Iš pradžių tai darė slaptai. Kalbėdavo draugiškai, net stikliuku pavaišindavo, aiškindavo, kad kito kelio jam nėra. Saugumiečiai „garantavo“ ir jam, ir visai jo šeimai saugų gyvenimą. Vėliau sulaikydavo ilgiau: parą ar kelias kalindavo areštinėje, naudojo ir fizinį smurtą, bet vis paleisdavo apsigalvoti.

Skaityti daugiau: JUSTINAS LELEŠIUS-GRAFAS, KRIVAITIS

Jonas Savičius – Uranas

Jonas  Savičius, Antano g.1926m. spalio 27d. Marijampolės  vlsč., Naujamiesčio k.

1946m. suėmus brolį Kazimierą, Jonas išvažiavo į Kauną ir ten pasisekė įstoti mokytis amatų mokykloje, bet ir ten pradėjo jį sekti,  todėl teko grįžti į Marijampolę ir 1947m. pabaigoj, gal spalio mėnesį įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54 kuopos  l būrį.

Gerai atsimenu, kai vieną 1947m. rudenio vėlų  vakarą, pas mus užėjo 4 partizanai Vienas nepažystamas. Gintaras pristatė: Jonas  Žukauskas – Uranas. Atėjom  pasitikti ir vedamės į būrį. Naujokas  buvo liūdnas, mažai kalbėjo, sakė, kad jo brolis suimtas, o artimieji ištremti  1946 vasario 18 d.  Motina tuoj tremtyje mirė. Pavakarieniavę vyrai išėjo.  Uranas labai slėpė savo pavardę. Jis buvo ne Žukauskas, o Jonas  Savičius.

 Žuvo 1948 01 23 vakarą Geležinių k. ties Žolynais. Kazimieras grįžęs iš lagerių brolio nerado. Išeidamas Uranas kovoti už  Tėvynės laisvę parašė artimiesiems į Sibirą laišką, kuriame rašo, kad   kitos išeities nėra ir jis perima (išeina partizanaut)  brolio Kazimiero tarnybą. Slapyvardį pasirinko, taip pat, brolio Uranas.

Skaityti daugiau: Jonas Savičius – Uranas

Renginys Tremties 60- čiui paminėti

1948 metų gegužės 22- osios 4 valandą ryto, vos horizonte sušvitus rytmečio žarai, įnirtingas šunų skalinimas iš gilaus miego prikėlė visus Lietuvos kaimų gyventojus. Prasidėjo žiauri, taikiu šūkiu: „Vesna“ – „Pavasaris“ taikių kaimų ir miestelių žmonių deportacija. Dešimtys tūkstančių dorų Lietuvos ūkininkų, vos gimusių kūdikių, invalidų ir jau savo amželį baigiančių senelių, ligonių, mokytojų, mokinukų, studentų, darbininkų buvo pasmerkti žiauriai, beviltiškai tremtinio buičiai, nežinomybei ir mirčiai. Prabėgo 60 metų nuo tos siaubingos dienos, grįžo išlikę gyvi tremtiniai Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojai šiai skaudžiai datai paminėti ir su išlikusiais pabendrauti surengė Konferenciją. Pagal čia pateiktą renginio scenarijų maloniai pabendravo. Išklausė jų pasakojimų, mokinukai ir choristai suteikė malonių ir džiugių akimirkų, o lauko gėlių puokštės kiekvieną „grąžino“ į jau nesančius gimtinės laukus, sukėlė prisiminimus ir neapsakomą jaudulį. 

Skaityti daugiau: Renginys Tremties 60- čiui paminėti

Partizanų motinos

Mielos partizanų, motinos, šiandien daugumoj jau savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks jūsų visų skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną - kalbama apie visos Lietuvos kovotojų motinas, jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas ženklelis išlikęs jūsų veide, tai jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova, tai jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters - motinos grožis, matuotas ne žiuri komisijos balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančias, matais. Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiems namams ir tėvynei skiepinot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekuomet nesiskundėte, nedejavote, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių, nes tai buvo jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir tėvynės ateitis. Ir kai 1940-siais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės,nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė - laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos Laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos. Bet ir tremtyje jūs deramai auginot ir auklėjot savo vaikelius, nors priešai stengėsi išrauti iš mūsų žemės juos, tikėdami, kad jie niekados negalės prigyti Lietuvos žemėje. Kas supras, ką reiškė Jūsų bado ir šalčio, netekimo ir pažeminimo iš kankintai sielai pasiekiančios žinios iš Lietuvos: žuvo Petras, žuvo Vytautas, žuvo Jonas, žuvo, Alfonsas, žuvo Jurgis. Ar galima suprasti, ką jautė Motina, žinodama, kad jos vaikų išniekinti kūnai, guli prie stribelnyčios, prie šventoriaus, turgaus aikštėje. Ištverti padėjo mintis, kad išniekintas kūnas tai neišniekinta dvasia, tai kas švaru, sutepti po mirties negalima. Ji jautė, kad tie gležni daigeliai, kuriuos ji glaudė prie krūtinės, virto ne nugalimais ąžuolais, išsaugojusiais šventą protėvių aukos ugnį, savo krauju,sušildžiusiais stalininės žiemos sukaustytą Lietuvos žemę. Kad ir jų aukos dėka 1988-ųjų vasarą vėl pabudo, prisikėlė tauta. O ji jų motina, išauginusi didvyrius, padarė nemažesni žygdarbį, nors ji šito nesiekė. Tai buvo jos pareiga, ir kitaip ji, kaip ir visos partizanų motinos, gyventi negalėjo.

Motinos dieną, sustoję prie kapo, prisiminkime, koks gražus, Šventas buvo jos gyvenimas, pasisemkime išminties, prašykime Aukščiausio, ramybės gyvoms ir amžino džiaugsmo mirusioms Partizanų motinoms Dieve duok kuo daugiau tokių motinų mūsų tėvynei. Mes išliksime kol bus motinų atiduodančių savo gyvenimą vaikams,skiepinant jiems tai, kas giliai įaugę lietuvio prigimtyje. Kol vaikai gerbs motinų auką ir supras, kad didžiausia ir neįkainojama vertybė- Motina, Tėvynė ir Laisvė.

Kalniškės kautynės

Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 05 16 Kalniškės miške. Viename gražiame miško kalnelyje, nuo seno žmonių Meškakalniu vadintame, bazavosi Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrys. Ryšininkai pastebėję okupacinės kariuomenės judėjimą pranešė partizanams, tačiau, šie būdami gerai ginkluoti ir degdami neapykanta okupantui, nusprendė kautis.

Ankstų gegužės 16-osijos rytą būrį atakavo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas, vadovaujamas maj. Jacenko. Pradžioje kariuomenė surengė psichinę ataką, puolė stati, šaukdami “Ura” ir “Šaika zdavaites“, „Pastuchi zdavaites“, bet sutelkta partizanų ugnis juos greitai nutildė. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Ypač narsiai kovėsi Pušelė – vado J. Neifalto žmona Albina Griškonytė – Neifaltienė. Jos kulkosvaidis atvėsino ne vieno baudėjo įkarštį. Baigiantis dienai, supratę, iš kur taip taikliai šaudoma, priešas ją nutildė amžiams.

… Kulkosvaidžiams traukiant,
“ Pušelė” pasviro,-
Pakirto ją priešo beširdė kulka…“,

- dainavo po mūšio Lietuva. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Priešo atakos kartojosi papildant vis naujais kareiviais. Partizanai sutelkta ugnimi juos atmušinėjo. Priešas aklai puldamas turėjo daug nuostolių, tačiau ir partizanų gretos retėjo. Tik vakarop baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties,palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 11 20. Vado lavonas niekintas Krosnoje, užkastas klebonijos pievose. 

Skaityti daugiau: Kalniškės kautynės

Valkų mūšis

Aldona Vilutienė

Valkų mūšis vienas didžiausių partizanų susirėmimų

1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma  jaunų vyrų pradėjo slapstytis. Netrukus besislapstančius miškuose  vyrus Lietuvos kariuomenės karininkai ėmė  jungti į sukarintus dalinius, kad su ginklu pasipriešintų sovietams.

1945 m.gegužės 6–18 d. Šakių aps. Barzdų, Jankų ir Paežerėlių vls. (dabar – Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių aps. skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 metų gegužės 12 dieną Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą. Jie pralaužė apsupimo žiedą ir pasitraukė iš stovyklos.

Stovyklą dar 1944 metų rudenį prie Siesarties upelio ištakų įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys.

1945 metų balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų. J. Valtys įvedė karinę drausmę partizanų būriuose, užmezgė ryšį su partizanų būriais, veikiančiais aplinkiniuose valsčiuose, užmezgė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir „Tauro“ apygardos štabu, kur gaudavo veiklos direktyvas, pogrindžio spaudą.

Partizano priesaikos priėmimas tapo būtinu ir iškilmingu.

Šių įvykių dalyvis Edvardas Guoga-Glaudys pasakojo: „Valkų stovykloje vadovavau būriui, todėl visą laiką tekdavo praleisti stovykloje. 1945 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į stovyklą atvyko LLA atstovas, kuris domėjosi stovyklos įrengimu, turima ginkluote, kovotojų parengimu. Išvykus LLA atstovui partizanų pasitarime nuspręsta sustiprinti sargybą aplink stovyklą, iškviesti į namus išėjusius partizanus.“ Gegužės 12 ryte stovykloje buvo apie 100 partizanų.

Skaityti daugiau: Valkų mūšis