Partizanai: Istorija ir dabartis

NETEKTIS: mirė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, buvusi politinė kalinė, mokytoja, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja

Rugsėjo 26 d., eidama devyniasdešimtuosius metus, Amžinybėn iškeliavo  buvusi politinė kalinė, Tauro ir Dainavos apygardų partizanų ryšininkė, ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė, Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus įkūrėja ir ilgametė jo vadovė Aldona Sabaitytė-Vilutienė (slapyv. Neužmirštuolė, Viltis).

Aldona  Vilutienė Sabaitytė gimė 1931 03 17 Vytautiškėje (Krosnos vlsč.) dabar Lazdijų raj., darbininkų šeimoje. Augo gausioje senelės Ievos Janušauskienės šeimoje Vytautiškės kaime. Baigusi Saltininkų pradžios mokyklą, toliau mokėsi Krosnos progimnazijoje, nuo 1947 metų rugsėjo –  Marijampolės mokytojų seminarijoje.

Dar Vytautiškės kaime 1945 metais įsijungė į rezistencinę veiklą. Buvo Lietuvos antisovietinių partizanų ryšininkė. Nuo 1945 palaikė ryšį tarp Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės apylinkių partizanų, 1946–1947 m. Tauro apygardos Vytauto rinktinės  būrių, nuo 1947 gruodžio mėn. buvo šios rinktinės ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės  ryšininkė. 1949 liepą, po susitikimo su Šarūno rinktinės kovotojais, buvo suimta ir kankinta Marijampolės saugumo rūsiuose; kalinta Intos ir Lemiu (Komija) Ypatingojo režimo lageriuose.

1954 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje. 1955 m. baigusi Alytaus pedagoginės mokyklos kursą pradėjo mokytojauti. 1970 m. baigusi Šiaulių pedagoginį institutą  pradėjo dirbti  matematikos mokytoja Marijampolė 5-ojoje vidurinėje mokykloje.

 Nuo 1988 m.  aktyviai dalyvavo Lietuvos sąjūdžio veikloje, rinko medžiagą apie Lietuvos antisovietines partizanines kovas ir tremtį. Dalyvavo 1988 metais Marijampolėje steigiant Tremtinio klubą, buvo Istorijos grupės koordinatorė. Organizavo žuvusių partizanų palaikų paieškas ir jų palaidojimą kapinėse.

1993 m. Marijampolėje įkūrė Tauro apygardos partizanų ir tremties  muziejų, jam vadovavo  iki 2000  metų.

Skaityti daugiau: NETEKTIS: mirė Aldona Sabaitytė-Vilutienė, buvusi politinė kalinė, mokytoja, Tauro apygardos...

Ką mena Avikilų kapinaitės

Pasakoja Bronė Kavaliauskienė gyvenanti Šilavoto km.  Prie Avikilų kapinaičių Liudvinavo vlsč.:

 Mus atkėlė iš Lenkijos kai užėjo rusai į repatrianto vokiečio Gerulio ūkį. Tada po karo mes dar buvom vaikai ir mėgdavome kitoje kelio pusėje smėlio iškastose duobėse žaisti slapukų. Kartą 1949m o gal 1950m. dabar tikrai neatsimenu atrodo 1949m vasarą  žaizdami įšokome į vieną smėlio duobę ir suspigome iš išgąsčio. Ten gulėjo du pusnuogiai negyvi vyrai  prie kojų branktas ir surišta spygliuotais dratais. Kitą kartą tris aptikome kitose smėlio duobėse. Labai visi vaikai išsigando bijojome daugiau ten eiti. Aš ir kiti vaikai naktį šokdavome iš miego,vis akyse stovėjo tie išniekinti, spygliuotom vielom surišti lavonai. Žmonės pranešė Liudvinavo stribam. Buvo atvažiavę stribai ar milicija, gal išsivežė, aš daugiau į ten žaist nėjau. Sakė,kad dar vis rasdavo kitose duobėse. Tie du tai už brankto atvilkti. Vienas iš jų stambus vyras, šviesiais plaukais, šviesus. Paskui kai milicija neėmė tai žmonės užkasė kapinaitėse. Tą kapą ilgai tvarkė Baronienė. Ji dabar gyvena Marijampolėje.. Mano mama tai daug žino, bet nesusikalbėsit ji sunkiai serga didelė sklerozė.

Dukra sakė tiesą su Kavaliauskienės mama Daukšiene nesusikalbėjom, ji tik verkė ir kartojo “labai gaila ir labai baisu”

Pasakoja  Bezgėlienė, gyvenanti Liudvinave. Gerai prisimenu kad buvo šeši, aišku ne vienu kartu. Pirmiausia vaikai rado du. Kai tėvai pranešė milicijai, kad vaikai naktimis spiegia, atvažiavo ir tuos du išsivežė, o paskui metė vis tiek į  tas duobes ir neveždavo niekur.

Skaityti daugiau: Ką mena Avikilų kapinaitės

Apie nužudytus beginklius žmones

Raudonajai armijai kartu su frontu   nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau  įvesti sovietinį režimą.

Pavelo  Vietrovo divizija  atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius  enkavedistų  ir 4- oji NKVD  kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.

 Renkant  medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.

1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis  gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.

Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.

2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje,  tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.

3.  Algimantas  Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę  Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir 

4. Ramutė  Kedytė.

Skaityti daugiau: Apie nužudytus beginklius žmones

GEDULO AKMENIMIS PAŽENKLINTAS KELIAS

Sovietinis komunistinis lietuvių tautos genocidas yra pats žiauriausias xx amžiaus programinis procesas. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo ir nei vienas genocido vykdytojas nesulaukė jo darbus įvertinančio net moralinio nuosprendžio. Ir tik  sovietinio teroro aukų sąrašas  liks kaip protestas ateities kartoms ir tautoms. Kiekvienas šių skaičių tegul bus rūstus kaltinimas genocido vykdytojams.

 Tik 1941 metais ištremtų, kalintų ir nužudytų Lietuvos piliečių 138 860. Per antrąją sovietinę okupaciją  žuvo partizanų – apie 20 tūkstančių,  politinių kalinių – 100 tūkstančių, ištremtųjų   -  403 tūkstančiai.

1948 m. gegužės 22-24 dienomis išvežta   apie 200 tūkstančių geriausių, darbščiausių Lietuvos ūkininkų. Tai skaičiai, kurie dar pilnai nesutikslinti.        

Genocido vykdytojai apėmė visas visuomenės sferas  Aiškiausiai genocido tikslą išreiškė SSKP(CK) Lietuvos biuro  pirmininkas M. Suslovas „...bus Lietuva, bet be lietuvių“ Ir ėmėsi lietuviški koloborantai  vykdyti Maskvos programą su kaupu.

 Pagrindinės genocido formos buvo:

1.     Genocido vykdytojų  okupuotame krašte paruošimas

2.    Fizinis Lietuvos piliečių naikinimas juos žudant ar  amžinai ištremiant į atšiauriausias  Sibiro vietas.

3.    Krašto ūkio griovimas ir  religijos naikinimas.

4.    Kolonizacija ir rusifikacija.

5.    Rezistencijos, pasipriešinimo likvidavimas.

Visos šios formos vedė į tą patį tikslą – fizinis tautos  sunaikinimas. Okupantai gerai žinojo, kad valstybę galima sunaikinti arba paversti vergais tik sunaikinus jos politinį, mokslinį, kultūrinį, karinį ir ūkinį elitą. (iš knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas“Vilnius,1996).

Nuo to ir buvo pradėta.

Skaityti daugiau: GEDULO AKMENIMIS PAŽENKLINTAS KELIAS

Partizanų Motinas prisiminus

Mielosios Partizanų Motinos, šiandien savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks Jūsų visų buvo skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną – kalbama apie visos Lietuvos partizanų Motinas, Jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas randelis išlikęs Jūsų veide tai Jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova. Tai Jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters – motinos grožis, matuotas ne „Žiuri komisijos“ balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais.

Partizanai šiandieniniame gyvenime

Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį,  nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien  dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse  prisiminkime tuos  mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į  Lietuvos laisvės vieškelį.

Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia.  Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę,  praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų,  pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė  ir nepastebi . Jie  dirba, jie laimingi paaukoję  pensiją partizanų paminklui,  suradę kovos draugo  užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje  atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.  

Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime

Palių partizanų Muškietininkų būrys

Nuotraukoje Palių partizanai Muškietininkų būrys. 

Vitas  Vyšniauskas – Kmynas, Bebras.

Gimė 1929 metais. Gyveno Daukšiuose. Jo tėvas buvo miškininkas,todėl turėjo reikalų su Palių ir Buktos miško partizanais. Nuošalyje neliko ir Vitas, jis nuo 1945metų pradžios partizanų ryšininkas, vėliau Geležinio Vilko rinktinės partizanas . Labai veiklus, energingas, drąsus, narsus mūšiuose, paslaugus kovos draugams.

Žuvo 1950 metų  rugpiūčio 3 dieną Norvertavo kaime. Liudvinavo vlsč. Marijampolės raj. Prie Juknelio sodybos, išduotas MGB informatoriaus “ Miko”. Kartu žuvo Julius Iršius – Kėkštas. Šaltą, lietingą  ankstų rytą jie peršlapę ir sulyti  atėjo pas rėmėjus Liudvinaičius. Nusiavė ir pasidžiovė avalynę, apsiprausė, pavalgė ir ruošėsi pailsėti, kaip pastebėjo pamiške atslenkančius rusus ir stribus. Vyrai paskubom griebė avalynę, ginklus ir ėmė trauktis, bet persekiotojai juos pastebėjo, ėmė vytis ir šaudyti. Partizanai perbėgę runkelių lauką, prigludo prie Juknelio sodybos pastatų, bet buvo apsupti ir nelygioje kovoje žuvo.

Vaclovas  Vyšniauskas.

Gimęs 1922metais Ąžuolinių km. Simno vlsč. Alytaus apsk.   Bebro pusbrolis.

Tada,  kai būsimasis  Bebras dar ramiai sekė okupanto veiksmus rajone ir aplinkiniuose kaimuose, Juozo ir Teofilės Vyšniauskų šeimoje prasidėjo įtempta padėtis: bolševikams paskelbus mobilizaciją Vaclovas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų, gavo šaukimą į frontą, kovoti už pavergėją.  Dorai išaugintas ir išauklėtas Vyšniauskų sūnus pasirinko partizano kelią. “Okupantui netarnausiu” pasakė ir išėjo į Žuvento palias, kur organizavosi pirmieji būriai kovai už Tėvynę.

Neilgai Vaclovas partizanavo, dar ir slapyvardžio neturėjo , o kovos krikštas buvo ir kovos už Laisvę  pabaiga. 1945m. balandžio 23 dienos ankstų rytą pietinėje Palių dalyje ir apie Žuvintą prasidėjo Palių puolimas. Tankios kareivių grandinės klampojo per balas, kemsynus, brovėsi per krūmus, prasidėjo susišaudymas. Vaclovas tuo metu su kitu partizanu ėjo sargybą prie partizanų stovyklos Palių Žaliosios girios pakraštyje, kai   kareiviai atidarė uraganišką ugnį. Vaclovas krito vietoje, antras sargybinis suspėjo pranešti stovyklai, kas nutiko. Po poros dienų, nutilus šūviams, vyrai pradėjo ieškoti žuvusių. Vaclovo kūną , nudraskytais drabužiais, surado pušynėlyje prie tos vietos, kur ėjo sargybą. Kaime padarė karstą ir tyliai ten pat pušynėlyje palaidojo. 1990metais Vaclovo kūnas perlaidotas Simno kapinėse, drauge su Kalniškės mūšyje žuvusiais partizanais. Tą dieną, valymo metu žuvo būrio vadas A. Liudžius, J. Burbulis, A. Kirtiklis T, Liutkevičius, J. Kolys.

Skaityti daugiau: Palių partizanų Muškietininkų būrys

Audros būrio žūtis

1947m. balandžio 23 d. išduoti būrio eilinio Rudolfo  Ottingo (būryje žinomas kaip Ostinas) (partizaniškas slapyvardis Romas)  Žaliosios (Buktos ) miške nelygioje kovoje su enkavedistais  žuvo būrio vadas Juozas Vaičiulis – Audra, gimęs 1918m.  Tūriškių k. Krosnos vls., Pranas  Svetlauskas – Kelmas ,gimęs 1922 m.  Pėdiškių k. Krosnos vls. ir vokietis Hernas.

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Audros būrio vadas „Audra“ pasiuntė  kovotojus Romą  - Rūdolfą  Ostiną   ir Kiaunę -  Juozą  Prabulį su užduotimi pas Kalniškėje dislokuojančio „ Ateities“ būrio  vadą   Antaną  Aleškevičių  (slap.Ateitis). Susitikimo vieta Krasenkos kaime pas rėmėją  Antaną  Bubnį. Po susitikimo Audros būrio vyrai liko dienavoti. Pagal rėmėjo A. Bubnio pasakojimą, anksti rytą  jo sodyba buvo apsupta  enkavedistų ir Krosnos stribų. Besitraukdamas iš apsupties  J. Prabulis  žuvo. Ostinas iškėlęs rankas išėjo iš pašiūrės ir ne tik pasidavė, bet  paklaustas „kodėl pasidavei ?   atsakė „Noriu gyvent“ ir  kitos dienos ankstų rytą nuvedė čekistus prie  savo kovos draugų, su kuriais kartu gyveno, Audros  būrio  bunkerio. Partizanai, nenujausdami pavojaus, ramiai ilsėjosi, nes bunkeris buvo pastatytas neprieinamoj vietoj.  Netrukus užvirė įnirtingas mūšis, tačiau jėgos buvo nelygios, visi trys: būrio vadas Juozas Vaičiulis Audra,  Liudvikas  Svetlauskas – Kelmas ir vokietis Hernas  žuvo. Žuvusiųjų lavonus stribai  užkabinę  už kojų tempė daugiau kilometrą  per balas, kupstus, kemsynus į Buktos (Žaliosios)  miško pakraštį.  Iš ten nuvežė į Krosną ir išmetė prie stribelnyčios niekinimui, kur jau  gulėjo išniekintas žuvusio  Krasenkoj pas A. Bubnį Juozo  Prabuliio – Kiaunės, Negro lavonas. Po kelių dienų niekinimo visus naktį sumetė į  klebonijos durpines. Tiesa, stribas Vladas Budrevičius prasitarė, kad būrio vadą Juozą Vaičiulį nuo gatvės kažkas pavogė.  Kas, kur palaidojo, taip ir nesužinojom.

Štai ką pasakojo apie šį įvykį partizanų ryšininkė  Albina  Lakickienė – Pušelė: 

- Krosnoje balandžio 23 būna šv. Jurgio atlaidai. Tai tą naktį vokietis Romas, suimtas pas Bubnį  Krasenkos kaime iš sekmadienio į pirmadienį, į savo būrio bunkerį Žaliojoj prie Vartų kaimo  atvedė rusus. Bunkeris buvo įrengtas sunkiai prieinamoj vietoj, už didelės pelkės.

 Aš tada buvau Krosnoj atlaiduose, o nakvojau Vartuose pas pusseserę. Girdėjome šūvius. Ėjom pažiūrėti. Mes žinojome, kad ten yra slėptuvė, bet nemanėm, kad ten bus pilna rusų ir stribų. Mus tuoj sučiupo. Sako: „  Eikit, pažiūrėkit, jūsų draugus nudėjom...“ Mes pasakėm, kad einam uogauti. Nepatikėjo, nepaleido. Suėmę laikė.  Žiūrim atvelka per tą balą tris... Rankos surištos virš galvos. Užkabino kažkokiu lynu ar virve ir velka per balą. Visi dumblini, purvini baisu žiūrėti. Po kokių dviejų valandų atėjo kitos dvi uogautojos (spanguoles rinkdavom ir pavasarį) ir tas suėmė. Žuvusius sumetė į vežimą ir išvežė į Krosną. Tada mus paleido.

Skaityti daugiau: Audros būrio žūtis

Pirmąjam Tigro rinktinės vadui 100.

Leonas Vilutis gimė 1920.4.11 Derviniškės kaime Linkmenų parapijoj Švenčionių apskrityje (dabar Utenos apsk.)

Šeimoje augo penki vaikai. Tėvai turėjo 18 ha žemės. Senelis Petras Vilutis buvo knygnešys.

Leonui einant penktuosius metukus mirė motina, o- devintuosius ir tėvas. Liko penki visiški našlaičiai. Vyriausiai seseriai Emilei ėjo 16-ti metai. Vaikystė buvo labai sunki, tačiau padedant kaimynams, o ypač pusbroliui Vincui Vilučiui visi išgyveno ir išaugo dorais žmonėmis. Kadangi tik už poros kilometrų ėjo Demarkacinė linija su Lenkija( per Linkmenis) Leonas nuolat sukinėjosi prie jos, tapo šaulių būrio sūnumi, o nuo 16metų buvo priimtas į būrį- tapo šauliu. Tuo labai didžiavosi. Lygiagrečiai mokėsi,baigė mūrininkų, dažytojų kursus. Vėliau įstojo į Telšių Valstybinę vidurinę amatų mokyklą. Kad galėtų pragyventi ir užsimokėti už mokslą, kaip gabus mokinys, mokyklos kapeliono kon. Jono Kučingio buvo rekomenduotas kartu dirbti ir bendrabučio vedėju. (Su monsinjoru kun. J. Kučingiu, gyvenančiu Los Angelese palaikė ryšius iki mirties).

Besimokydamas Telšiuose 1941metų pradžioje organizavo slaptą kuopelę mokinių tarpe, kurią vėliau išplėtė.

Baigęs1942 metais Telšių amatų mokyklą tų pačių metų rudenį pradėjo mokytis Vilniaus aukštesnioje technikos mokykloje. Nenutraukdamas pogrindinės veiklos 1942 metų vasarą įstojo į LLA \(Lietuvos Laisvės Armijos) kovotojų gretas.Priesaiką davė LLA įkūrėjui ir vadui Kaziui Veverskiui- Seniui.  1943m. baigėVilniuje pogrindžio Karo mokyklos žvalgybos ir organizavimo skyrių, kuriame vienas iš dėstytojų buvo  J. Vitkus, būsimas partizanų vadas Kazimieraitis. Tais pačiais metais LLA vado K.Veverskio buvo paskirtas dirbti LLA štabe, žvalgybos skyriuje. 1944 02 Centrinės LLA vadovybės pasiųstas į Karo mokyklą Marijampolėje su užduotimi užmegsti VR ryšius su LLA.

1944m pradžioje,  Leonas vykdo apygardos vado kpt.  A. Eidimto – Žybarto įsakymą-organizuoja Vanagų būrius Platelių miške, o pasislinkus frontui į Vakarus, LLA vadovybė Leoną Vilutį pasiunčia į Rytų Lietuvą organizuoti stambius pasipriešinimo okupantams partizanų “ Vanagų” dalinius.

Skaityti daugiau: Pirmąjam Tigro rinktinės vadui 100.

Aldona Vilutienė sveikina Albiną Ramanauską

Visus visus Albinus Su Vardo diena! O ypač Albiną, paaukojusį visą savo gyvenimą Dievui, Tėvynei. Artimui. kuris iškentėjo tremties kančias. Žmogų, kuriam net šv. Sakramentus tremtyje patikėjo, kunigas, kai tam grėsė areštas. Albiną, kuris nevieną vaikelį pakrikštijo tremtyje, ne vieną žmogų palydėjo į Amžino poilsio vietą. Kuris sulaukęs 97 - metų nejaučia skausmo, nekaltina engėjų, sakydamas: jie jau seniai iškeliavę, o aš džiaugiuosi gyvenimu. Su Vardo Diena Albinai Ramanauskai!, Garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko BROLĮ!

Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas

Prieš 70metų vasario 9d. žuvo Tauro apygardos, Vytauto rinktinės vadas su dviem rinktinės štabo darbuotojais:

Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas gimė 1922 08 12. Oškasvilių k. Marijampolės apskr. ūkininkų šeimoje. Augo su broliu Vladu ir seserimi Albina. Mokėsi Oškasvilių pradžios mokykloje, Kauno Jazuitų gimnazijoje ir Prekybos mokykloje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 metų pabaigoj besimokydamas Kaune įstojo į pogrindinę “Lietuvos apsaugos gvardiją”. Turėjo slapyvardį Rambynas. Buvo sekamas, turėjo pasitraukti iš Kauno nebaigęs mokslų. 1941 m. gegužį su užduotimi, bandydamas pereiti Lietuvos – Vokietijos sieną, buvo suimtas. Prasidėjus karui sukilėlių iš kalėjimo išlaisvintas. Dirbo Vyriausiame Lietuvos ginkluotųjų pajėgų štabe, vėliau Lietuvos Aktyvistų fronto štabe.1942 05 perėjo į nelegalią padėtį ir vykdė kovinės organizacijos užduotis.

Skaudi Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus kūrimosi istorija

Perėję saugumo mėsmalę atbuvę tam tikrą laiką kalėjime, o paskui lagerį nė akimirkos nesuabejojome, kad grįšim į Tėvynę, nes Viltis, Tikėjimas ir Laisvė visada ruseno širdyse Dar būdama Intos ypatingo režimo lageryje galvojau grįžusi įprasminti žuvusių savo būrio partizanų didvyriškas kovas. Tik tada dar nežinojau kaip.

Prasidėjus Atgimimui ir Marijampolėje 1988 m. rugsėjo 20 d. įsikūrus „Tremtinio“ klubui tapau Klubo tarybos narė ir Istorinės grupės koordinatorė. Tada ir atsirado galimybė išsipildyti mano lagerinei svajonei - įamžinti partizanų atminimą. Nedelsdama pradėjau rinkti medžiagą apie partizaninę kovą ir ją archyvuoti. Kartą besikalbant su šviesios atminties buvusia partizane Petronėle Pušinskaite - Vėlyviene, ji mane paragino kurti muziejų „ Tavo tuos archyvus žiūrės gal keletas žmonių o Muziejus liks ir ateities kartoms“ - sakė Ji.

1992 m. kovo 23 d. stovėdama prie jos kapo duobės naujose Marijampolės kapinėse, galvojau apie žmogaus būties trapumą, apie greit užmarštin pasitraukiančius darbus ir vardus, prisiminiau jos raginimus, jos norą padėti. Nutariau ir mintyse pažadėjau Vilijai ( toks buvo Petronėlės partizaniškas slapyvardis): Partizanų muziejų reikia kurti nedelsiant, kol dar nepasitraukė paskutiniai tos kovos liudininkai.

Medžiagos jau buvau sukaupusi nemažai. Vos tik įsikūrus Marijampolės Tremtinių klubui, buvo užsimota rinkti pokario kovų už laisvę medžiagą, ieškoti partizanų užkasimo vietų, siekti, kad jų palaikai būtų palaidoti kapuose, o žuvimo bei užkasimo vietos - atžymėtos. Šį darbą dirbo netik Istorinės darbo grupės nariai: Bronius Narijauskas, Vytautas Jurkonis, Aldona Vilutienė, Vytautas Akelaitis, Albina Juodienė, Gražina Mačienė, Alva Sidaravičienė, Jonas Lastauskas, Pranas Nedzinskas, bet ir kiti, buvę partizanai, ryšininkai, rėmėjai, buvę polit kaliniai, tremtiniai Ypač daug pasidarbavo Antanas Kružikas ir mokytoja Ona Pečiulytė, kuri negailėdama nei laiko, nei jėgų, nei pensijos apvažinėjo ne tik buvusią Marijampolės apskritį, bet pasiekė ir Kačerginę, Zapyškį, Panevėžį - visus tuos Lietuvos kampelius, kuriuose dabar gyvena buvę Tauro apygardos partizanai, ryšininkai, tremtiniai, rėmėjai ar jų artimieji.. Gavusi nuotrauką mokytoja skubėdavo pas fotografą Navicką, kuris nemokamai, drauge su sūnumis pagamindavo tų nuotraukų kopijas.

Skaityti daugiau: Skaudi Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus kūrimosi istorija

Sausio 13-oji - tęsinys partizaninio karo

Laisvės gynėjų diena tai tarytum tęsinys partizaninio karo. Ir tada ir dabar  žmonės savo noru ėjo ginti Laisvės. Lietuvių tautos ryžtą,  pasiaukojimą ir dešimtį metų vykusią aktyvią partizaninę kovą už Tėvynės laisvę pratęsė  1991m. Sausio 13 –ios įvykiuose dalyvavę studentai, gimnazistai, buvę partizanai,  laisvės gynėjai,  ir visi pilietinę pareigą jaučiantys lietuviai.  Tų 14 –os užgesusių gyvybių bei visų sužeistųjų  ginant Laisvę, Lietuva nepamirš niekados.  Apie žmonių drąsą ir fizines žaizdas tomis dienomis buvo kalbėta daug. Laikas bėgo, apgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, dabar visuomenė privalo suvokti šią datą kaip pavyzdį ir sunkią pamoką būti drąsiems, nebijoti priimti sprendimų dėl pagrindinės žmonijos vertybės - laisvės  ir būti ištikimais savo principams, siekti vienybės.

O tada  visi važiavo patriotiškai nusiteikę, pakilios nuotaikos , dainuodami. Niekas net neįtarė , ką reikės tą naktį išgyventi. Tankai važinėjo tarp žmonių, omonininkai  šaudė, bet žmonių ryžtas nemažėjo. Lietuvos žmonės vėl pakilę į Laisvės kovą nesitraukė.  Tamsiosios jėgos pergalės nepasiekė, kruvini įvykiai sutvirtino žmonių ryžtą, suteikė jėgų. Dar keletą savaičių Lietuvos ištikimiausi sūnūs saugojo gyvybiškai svarbius objektus.

Daug prirašyta apie tų dienų  įvykius   spaudoje, kalbėta per radiją, rodė televizija, sukurti filmai...   Manau,  tie prisiminimai įkvėps naujiems darbams, padės jaunajai kartai – suvokti laisvės kainą.

Skaityti daugiau: Sausio 13-oji - tęsinys partizaninio karo

šAUKSMAS Į GELEŽINĘ ŠIRDĮ

Šauksmas į geležinę širdį

Žmogau, atsitokėk, ką tu darai?
Nejau širdis iš geležies kalta?
Dėmių ant savo rankų nematai?
Tai kraujas. Tave prakeiks visa tauta.

Žinok, tai kraujas nekaltų žmonių,
Kovojusių už savo laisvę.
Kam reikia dar naujų aukų?
Kam gi atimt gyventi teisę?

Nejaugi nedreba sunki ranka,
Pakilus prieš beginklę minią?
Gal nulieta iš geležies širdis tava,
Kad nejaučia, jog taikią žemę mina?

Ką pasakys tau motina žila,
Namo kraujuotom rankom kai sugrįši?
Ar apsidžiaugs vaikai, žmona,
Kad mūsų žemę tu krauju dažysi?

Giedrė Baltrušaitytė, 9b kl., 1991 m.

Pažintis, kuri neužmirštama

 Pirmą kartą  su kun. Alfonsu  Svarinsku teko susitikti sovietmetyje, kai jis apaštalavo  Igliaukos  parapijos  bažnyčioje.  Berods 1965 metų vasarą su vyru dalyvavome vienose vestuvėse. Pavakary, palikę vestuvininkus aplankėme kleboną.  Kadangi mano vyras su A. Svarinsku  buvo sovietų kalinami Komi ASSR , Abezėje – kalbų netrūko.  Čia monsinjoras prisiminė įvykį . Jis pasakė jei ne Leonas aš šiandien  būčiau be kojų, arba ir visai manęs nebūtų buvę šiame pasaulyje.  Kunigas  kaip Dievo tarnas visada tenkinosi tuo kas jam būdavo duodama, nors tai ir kenkė sveikatai., kalinio rūbais,  senais suplyšusiais veltiniais ėjo per zoną. Tuo metu iš barako išėjo  kalinys  Leonas Vilutis ir patraukė ta pačia kryptimi. Eidamas pastebėjo sniege  baso žmogaus pėdas., ir tolėliau kėblinant zeką ( taip vadindavo kalinius). Paspartinęs, kiek sugebėjo tai padaryti išsekęs nelaimėlis, žingsnį, žmogelį pasivijo. Taip susipažino su jaunu seniu, klieriku Alfonsu Svarinsku ir iškarto  įkalbėjo jį  eiti į  sandėlį,  o  ten griežtu tonu   įsakė,  atsikalbinėjančiai  sandėlininkei, kad pakeistų veltinius.  Pakeltas tonas su grasinimu, suveikė,  Kunigėliu daugiau šalti kojų nereikėjo, jis gavo nors ir senus, bet sveikus veltinius. Daug metų , kai tik susitinku su Monsinjoru, jis kaip didžiausią įvykį prisimena tą momentą. O Abezė ( mes ten ją vadinom Abizu) tai baisi vieta.

 Abezės koncentracijos stovyklos veikė  nuo 1939- 1957metų Komijos šiaurėje ties Šiaurės poliaračiu, prie Usos upės. Čia lageriai buvo įkurti    Kotlaso – Vorkutos geležinkelio atkarpai tiesti. Badas, šaltis ir alinantis darbas kasdien pasiglemždavo šimtus gyvybių. Sakoma, kad po kiekvienu pabėgiu palaidoti nemažiau kaip du kaliniai .  Nutiesus geležinkelį, Abezėje buvo laikomi kaliniai, nebetinkami sunkiam  fiziniam darbui, daugiausia praradę sveikatą  Intos, Vorkutos ir kitose Pečioros baseino kasyklose.  Abezė turėjo 7 punktus, kuriuose vienu metu buvo iki 30 tūkstančių įvairių tautybių kalinių. Čia kalėjo daug  inteligentų iš Lietuvos.  Čia kalėjo profesoriai: Levas Karsavinas, Antanas Žvironas, vyskūpai: Teofilius  Matulionis,  Pranciškus  Ramanauskas,   lietuviai kunigai, jų tarpe Alfonsas Svarinskas, Mykolas Dobrovolskis, Leonas Puzonas, Tadas Budraitis, Vincentas Vėlavičius , generolai: Jonas Juodišius, Vincas Žilys, visuomenės ir politikos veikėjai Julius Indrišius, Povilas Šilas.

Skaityti daugiau: Pažintis, kuri neužmirštama

Partizanų Kalėdos

Neliūdėk motule, kad prie Kūčių stalo
   Šiemet  viena vieta pasiliks tuščia
   Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutės
   Tas kurs pernai, laužė ir dar buvo čia.
   Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
   Iš to pat eglyno, kuriam gyvenau
   Ir uždeki šventą  Kūčių stalo žvakę
   Tu tai padarysi aš tikrai žinau... 

Kalėdos - tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas,  sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar...  Kalėdos tai Dievo gimimas mumyse, tai  Kūdikėlio - Dievo sūnaus įjungimas į mūsų gyvenimą.  Kalėdos -  tai laikas, kai visi: šeima, giminė  gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalinti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo,  ryžto ir  Aukščiausiojo palaimos.

Skaičiuojame daugiau kaip  septynis  dešimtmečius nuo Partizaninės kovos pradžios. Rankose Tauro  partizanų apygardos laikraščio “ Laisvės žvalgas” gruodžio mėnesio numeris. Su kokiu giliu jausmu, meile Tėvynei, meile kiekvienam  kovotojui kalbama vedamajame, artinantis Šv. Kalėdoms ir kiek daug linkėjimų bei perspėjimų būti budriems… 

Mintys nuklysta į  pokarį…. Ir kokios gi Kalėdos buvo Tau, Lietuvos Partizane ?

Skaityti daugiau: Partizanų Kalėdos

Konstantinas Bajerčius – Garibaldis

Konstantinas gimė 1903 10 24 Pajotijų k. Plokščių vls. Šakių aps. gausioje   ūkininko šeimoje. Baigęs Jurbarke „Saulės“ gimnaziją, mokytojavo  Žindaičių. Juodkėnų ir kitose Pradžios mokyklose

Nuo 1930m. rudens K. Bajerčius  Kauno VD universitete studijavo filologiją ir pedagogiką. 1935metais  universitetą baigė. Dar studijuodamas, aktyviai dalyvavo katalikiškoje visuomeninėje veikloje. Dirbo savaitraščio „ Mūsų laikraštis“ redakcijoje.  Parašė ir išleido poezijos knygeles vaikams:  Zuikių žemėje,  Saulėtekis, Namuose ir giriose ir kt.

1939 metais apsigyveno Alytuje. 1941m. rudenį paskirtas Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoju.  Lietuvą vėl okupavus sovietams  kartu su kunigu  Povilu Šliumpa ir kitais  įsteigė Alytuje pasipriešinimo organizaciją, vadovavo jaunimo pasipriešinimo grupei. Teikė partizanams   sanitarinius reikmenis, radijo techniką, žvalgybos duomenis ir kita. Buvo platinama  partizanų spauda. Per  Garibaldį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp atskirų partizanų grupių ir būrių, kurios  susijungė į Lietuvos partizanų A –apygardą, vėliau tapusia Dainavos apygarda. 

1946m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo  enkgėbistų sunaikinta, jos vadovai suimti. Gruodžio 5 suimtą  Bajerčių tardė ir kankino  Alytaus  MGB kalėjime . Nieko neišdavęs, nuo  žiaurių sumušimų po dviejų dienų,  g r u o d ž i o  8 d.  m i r ė . 

Skaityti daugiau: Konstantinas Bajerčius – Garibaldis

Vincas Gruodis – Žilvitis

Vincas  Gruodis – Žilvitis gimęs1925m. Kūlingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. gausioje ūkininkų šeimoje. Vincas su vyresne seseria Albina ir jaunesniu broliu  Alfonsu lankė už kelių kilometrų esančią Igliaukos šešiametę pradžios mokyklą, kurią pasiekti  žiemos ir pavasarinio  atolaidžio metu mažiesiems pradinukams buvo gana sudėtinga ir sunku. Tačiau Vincukas buvo pareigingas, stropus ir gabus mokinys. Baigęs pradinę įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Esant geriems orams, jaunasis moksleivis  gimnaziją, esančią už 20 km., pasiekdavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Per vasaros atostogas su broliu Alfonsu dirbo visus ūkio darbus:  šienavo, kirto javus, arė, akėjo ir visa kita.

Mokantis  septintoje klasėje  išgirdo apie   generolo P. Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti jaunuoliai  ypač studentai ir gimnazistai išauklėti senąja  oraus patriotizmo dvasia vos 18 metų sulaukęs tapo  plechavičiuku. Fašistams pradėjus rinktinės likvidaciją, pasprukęs nuo persekiotojų, Vincas grįžo į tėviškę.

Grįžus raudoniesiems prasidėjo teroras.  Paskelbta mobilizacija privertė Vincą, kaip ir tūkstančius kitų jaunuolių susimąstyti, kuriuo keliu pasukti: ar tapti nuolankumo auka, ar su ginklu rankose į kovą su okupantu stoti.  Nulėmė bendras to meto tautos patriotinis nusiteikimas ir pirmosios sovietinės okupacijos pamokos. Vincas pasuko  laisvės keliu... 

Skaityti daugiau: Vincas Gruodis – Žilvitis

Jonas Valenta

Dar niekada nebuvo taip neramu Sūduvos kaime kaip 1949 metais . Dauguma derlingose žemėse įsikūrusių Suvalkijos ūkių buvo konfiskuoti, jų savininkai suimti, ištremti ar pabėgę iš gimtinės. Ten, kur nuo seno gyveno gausios šeimos, buvo tuščia: sūnūs kovojo, ar jau buvo žuvę, dukterys dėl ryšių su partizanais – kalėjimuose ar ištremtos, seni tėvai, neretai ir maži vaikai, išsigelbėję nu trėmimo, klajojo ieškodami gerų žmonių, nebijančių juos priglausti.

Dažną vakarą tai vienoje, tai kitoje vietoje pasigirsdavo kulkosvaidžio kalenimas. Išlikusiose sodybose – krata po kratos, emgiebistai smaigais badė aslą, ardė krosnis, vertė šieno prėslus... Tai vis dažniausia pasėka išdavysčių. Pagrindinė rėmėjų grandis sunaikinta., o už partizanų išdavimą buvo siūlomi dideli pinigai, sugundę ne vieną tapti parsidavėliu, išdaviku.

KLASTINGA GIRINIO ŽŪTIS

Partizaninė kova dėl Laisvės   tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti  NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais,  tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos  Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio  žūtis.

Vilkaviškio aps. Keturvalakių vls. Bardauskų kaimo vaikinai – Juozas ir Vincas Gasčiuliai nenorėdami tarnauti okupanto kariuomenėje 1947 metų pavasarį pasirinko  partizanų kelią. Juozas  Gasčiulis – Savanoris, Tauro apygardos Kęstučio  rinktinės 69 kuopos partizanas žuvo nelygioje kovoje su okupanto kariuomene 1949 02 04 Samarčiūnų k., Vilkaviškio raj.

Gana tragiškai susiklostė  Savanorio brolio tos pačios kuopos kovotojo Vinco Gasčiulio – Girinio likimas.  Pasimatymas su ilgai nematyta sese Salomėje jam kainavo gyvybę.

Užėjęs pas   rinktinės rėmėją  V. Sauką ( jis ir KGB agentas Plienas) paprašė  iškviesti iš Kauno seserį Salomėją. Ši, neįtardama išdavystės, dažnai lankėsi pas kitą Vižaidų kaimo  gyventoją, partizanų patikimą rėmėją ,artimą giminaitę, (slaptai dirbančią saugumui  „Žvaigždės“ slapyvardžiu). Ag. Plieno informuota Žvaigždė važiuoja į Kauną ir sutaria, kad Gasčiulytė atvažiuos į  Žvaigždės sodybą prieš didžiąsias  „šventes“  lapkričio 6-tą.

Skaityti daugiau: KLASTINGA GIRINIO ŽŪTIS

Šimanskis Algirdas (slap. Kirstukas).

Šimanskis  Algirdas (slap. Kirstukas).g. 1925 Petkeliškiai (Veiverių vls.) ž.1948  11 03  Kajackai (Kazlų  Kūdos vls.)  Vienas iš pasipriešinimo  sov.  okup.  režimui  partizanų  vadų.

1945 02 01   iš 7 – os Veiverių gimnazijos klasės išėjo  į partizanus – Tauro apygardos Dariaus ir Girėno kuopą.    Drąsus, narsus , atkaklus partizanas, pasižymėjęs narsa, drąsa,greita orientacija ir sumanumu  mūšiuose su okupantu 1946 10 15 apdovanotas  juostele “ Už uolumą“  1947 01 kuopą  įjungus į Birutės rinktinę, paskirtas rinktinės štabo adjutantu, spalio 15 d. -  Spaudos  - informacijos skyriaus viršininku 1948 05 12  apdovanotas  juostele  „Už narsumą“   1948 05  15  Kazlų Rūdos miške baigusiam  Puskarininkių mokomosios kuopos  ll laidos kursus  A. Šimanskiui  suteiktas  jaunesniojo puskarininkio laipsnis.  1948 08 10, žuvus Birutės rinktinės vadui J. Aleščikui, ( slap.  Rymantas), paskirtas Birutės tinktinės vadu.

1948m. lapkričio  3 d. Kazlų Rūdos MGB karinio dalinio  pajėgos  Kajeckų k. apsupo partizanų slėptuvę, kurioje buvo apsistojęs Birutės rinktinės vadas A. Šimanskis  (Kirstukas) ir  rinktinės štabo skyriaus viršininkas  A. Stačiokas (slap. Žiogas) . Matydami kad pasitraukti iš apsupimo nepavyks, atsišaudydami skubiai degino dokumentus,  Žiogas išsiveržęs iš bunkerio – nukautas krito  prie bunkerio angos, Kirstukas sužeistas bunkeryje nusišovė.

Aldona    Vilutienė 

Žūtis Meškučių kaime

 NKVD nesiliovė keršyti už balandžio mėnesį sunaikintus  Marijampolės  miesto ir rajono aukštus pareigūnus.   1947m.  spalio mėnesį  buvo suimtas    vienas iš paskutiniųjų likusių gyvų  „Blynų baliaus“  organizatorių   Jonas  Valaitis – Viesulas.  Ir vėl prasidėjo areštai ir išdavystės.  Spalio 25 d .Meškučių k. Marijampolės vls.   žuvo išduoti: Tauro apygardos, DLK Vytauto rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininkas   Albinas  Ratkelis – Oželis,   rinktinės adjutantas Albinas  Salinka – Dainius ir   eilinis kovotojas Albinas Garnatkevičius  - Vilkas.

Kūnai niekinti Marijampolėje, manoma,  užkasti  už senų kapų žvyrduobėse (dabar Ramybės parkas).  1997m. , minint žūties  penkiasdešimtmetį, jauniausios sesers Ramutės ir brolių Kazimiero ir Vytauto   rūpesčiu , prie  Meškučių kaimo kapinaičių , jų atminimui pastatytas paminklas.

Albinas   Ratkelis – Oželis  g. 1920 m. Žydronių k.  Marijampolės vls. Okupavus sovietams Lietuvą 1944m  su Vitu Gavėnu organizavo partizanų būrį, vėliau išaugusį į LDK Vytauto rinktinę. Vienas iš Tauro apygardos kūrėjų . Pirmas TA Propagandos  skyriaus  viršininkas. 1945 08 20 paskirtas  Vytauto rinktinės  štabo komplektavimo skyriaus viršininku, o po mėnesio – rinktinės Žvalgybos  skyriaus viršininku Šias pareigas ėjo iki mirties.

1946 09 01 dar ir Apygardos  Karo lauko teismo narys.

Skaityti daugiau: Žūtis Meškučių kaime

Buktos kautynės

Reikia tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Marijampolės enkavedistų viršininko pavaduotojas Aronas Greisas, nežinia dėl kokių aplinkybių neatvykęs 1947 vasario 18d. per Užgavėnes į lemtingąsias „sužadėtuves“ (Blynų balių) kur pateko į partizanų pinkles  jo bendražygiai . Dabar atsiteisti už tokį įžūlų išpuolį surengusiais partizanais buvo jo garbės reikalas.

Tuoj po  koloborantų sunaikinimo, A. Greiso vadovaujama operatyvinė grupė drauge su Marijampolėje dislokuoto 94-ojo pasienio pulko daliniais nedelsiant apsupo geležinkelio stoties rajoną ir namą Trobiškių gatvėje. Visuose iš miesto vedančiuose keliuose milicijos ir enkavedistų patruliai kruopščiai tikrino automobilius ir vežimus, o stribai su reguliariosios kariuomenės kareiviais krėtė visas apylinkių sodybas, ieškodami aukšto vyro ir dviejų tamsiaplaukių merginų. Tačiau šie dingo kaip į vandenį.

Tai tik viena drąsi Vytauto rinktinės kovotojų surengta akcija. Tų pačių 1947 metų kovą Vampyro ir Mažyčio vadovaujami vyrai, netoli Buktos per dešimt minučių sunaikino beveik visus Liudvinavo saugumiečius ir stribus, išvilioję juos iš miestelio.

Skaityti daugiau: Buktos kautynės

Prisiminkime ir pagerbkime

Jonas Brazys - Klajūnas

gimė 1921 m. Obšrūtų k., Pilviškių vlsč., Vilkaviškio apskr. gausioje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvas Mykolas Brazys ir motina Uršulė Brazienė mirė Sibiro tremtyje. 1945 m. pavasaryje Jonas buvo Vilkaviškio NKVD čekistų suimtas, bet iš stribų bustinės kiemo, pasitaikius progai, pabėgo ir išėjo pas Vytauto rinktinės 33 kuopos partizaus. Nuo 1946 m. pavasario Tauro apygardos Vytauto rinktinės , 69-osios kuopos vadas. Nuo tų pačių metų lapkričio 22 dienos Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.34 Jonas Brazys – Klajūnas paskirtas apygardos Karo lauko teismo nariu. 1946m. gruodžio 31 dieną žuvus Žalgirio rinktinės gen. P. Plechavičiaus kuopos vadui Tarzanui, Klajūnas paskirtas tos kuopos vadu 1947m. rugpjūtį baigė Tauro apygardos Mokomosios kuopos l-ą laidą ir išlaikius egzaminus, suteiktas puskarininkio laipsnus. 1948 m. sausio 6 d., žuvus Kęstučio rinktinės vadui Justinui Jasaičiui – Nakčiai apygardos vado Žvejo įsakymu Nr.3 paskirtas šios rinktinės vadu. 1949m. išformavus rinktinę, 1949 m.birželio 30d. apygardos vado Fausto įsakymu Nr.16 tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės,Kęstučio tėvūnijos vadu.1949m., jam pačiam prašant, pervestas į Žalgirio rinktinę ir paskirtas Tauro apygardos štabo Aprūpinimo poskyrio viršininku. 1947 05 10 apdovanotas juostelėmis “Už uolumą” ir “Už narsumą”. 1950 08 07 – 2-o laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Žuvo 1949 m. spalio 16d (kituose šaltiniuose spalio 18d.). Gražiškių k., Šakių raj. (įvyko išdavystė). Kartu žuvo jo adjutantas Liudvikas Juodkojis – Kariūnas. Žuvusiųjų atminimui 1997metais prie Gražiškių kaimo kapinaičių artimųjų ir bendražygių iniciatyva, pastatytas paminklinis kryžius.

Skaityti daugiau: Prisiminkime ir pagerbkime

Vitas, Leonas Tuinyla

Leonas gimė 1927 m. Kalesninkų km. Simno vlsč. Alytaus apsk. pavyzdingo dzūko ūkininko, turinčio 60 ha žemės ir auginančio 5- kis vaikus, šeimoje. Vyriausias sūnus Alfonsas,Lietuvos kariuomenės karininkas,sukūręs šeimą, tėviškėje negyveno. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, gresent areštui ar deportacijai, iš karo tarnybos pasitraukė į pogrindį. Vokiečių okupacijos metais veikė LLA gretose, buvo vienas jos organizatorių , dirbo štabe.

Aleksandras Grybinas – Faustas

Šiandien minime vieno iš Tauro apygardos partizanų vadų Aleksandro Grybino - Fausto 70 -tas žūties metines.

Te ilsisi tautos Didžiavyris Viešpaties malonėje !

Gimė 1920 m.. mokytojo šeimoje Šakių apskrities Lukšiuose. Turėjo du brolius ir seserį. Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją mokytojavo Liudvinave, Kalvarijoje,Lukšiuose.,Zyplių žemės ūkio mokykloje.Šaulių sąjungos narys. 1944m. artėjant frontui buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kovojo fronte.Vokietijai kapituliavus, bandant pasitraukti į Vakarus,buvo čekų sulaikytas. Grįžęs slapstėsi. 1945m. birželio 5d. įstojo į Stirnos rinktinės Lapės kuopą. 1946metais dalyvavo kuriant Tauro apygardos Žalgirio rinktinę. Birželio mėn. Paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu. Spalio mėn. jam suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juosrele “ Už narsumą” 1947 05 12 paskirtas rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Baigus mokomąją kuopą, suteiktas jaun. puskarininkio laipsnis, paskirtas Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. spalio 8 d. tapo Tauro apygardos vadu. Dėl sumanumo ir tauraus būdo buvo įgijąs didelį partizanų vadovybės ir kovotojų pasitikėjimą. Žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui – Rymantui paskirtas 1948m. spalio 8 dieną Tauro apygardos vadu.

Skaityti daugiau: Aleksandras Grybinas – Faustas

Popierinės rožės

Po partizanų spaudą pasižvalgius

Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.

Skaityti daugiau: Popierinės rožės

KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai  Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"

Vilkaviškio MGB  operatyvinio  skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį   žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime  pas M. B .yra  Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai  susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie  į  nurodytą  sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų  klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.

Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų  slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas  Balinis, ten buvęs Antanas  Adamavičius  ir šeimininkė.

Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

 Nuotraukoje iš kairės  Valentinas  Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas  Šulskis - Laisvūnas.

Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės,  Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės  kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir  ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.

Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės  štabo  Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.

Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo  labai nelygios. Žuvo 5 partizanai,  Jonas  Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.

Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE

Čėpla Jonas

Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių  k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio  vienas iš 5 –ų brolių kovojusių  už Lietuvos laisvę partizanų gretose.

Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.

Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.

Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės  kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono  seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį  Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.

Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.

Skaityti daugiau: Čėpla Jonas

Eleonora Lazauskaitė ir Mykolas Žilionis – Plunksna

Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls.  Baigė Marijampolės  Rygiškių  Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą.  Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.  

Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas;  liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos   štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.

Mykolas  Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls.  Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties  Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.

1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė  Eleonora  Lazauskaitė -  Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.

Aldona Vilutienė

Leonavičius Algirdas – Vytis

Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.

Kad išvengtų arešto pabaigoje   1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo  poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir  narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.

Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k.  Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo  Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.

Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis,  Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis

 Aldona Vilutienė

Šventinis „Fejerverkas“ Jiezno stribams 1947 11 06

Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos  vadas  Vėjas – Pranas Karalius  su keletu  kovotojų  persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos  Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala  ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse  „pasveikinti“  Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus  turėtą miestelio planą,  akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi  smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado  Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.

Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis  Valenta – Kęstutis  ir Antanas  Senikas  -Švyturys, staigiai įšokę į  valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui  staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai  greit plėtėsi ir  administraciniame pastate.  Miestelyje kilo panika.   Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.

                                                                               Aldona Vilutienė

Nuotrauka: partizanai žygyje

Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims  rinktinių vadams. Du  Vytautas Gavėnas  - Vampyras ir  Algimantas  Matusevičius  - Neptūnas - Vytauto rinktinės.

LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo.  Nuo 1951m. vasario   šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio.  Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis -  Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas.  Ąžuolo tėvūnijos vadas -  Algimantas Rutkauskas – Miškinis;  Kęstučio -  Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais  sudarė  agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos  susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais.  Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu  Skirgaila -  Albinu Naviku nuvyko į susitikimą  Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną  Bieliauską.  Čia aptariant  susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo  stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB.    Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus  į savo artimiausių draugų  Kęstučio tėvūnijos  partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo  Bronius  Bobina – Patrimpas, Pranas  Ruseckas – Drugys,  Jonas  Misiukevičius – Arūnas,  Gintautas  Navickas -  Dudutis, Benius  Gataveckas- Verpetas.

Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai

Raišupio mūšis

Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.

Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai  jau 3 dienas  vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti  į kairėje dunksančią  Karčiauskų  sodybą su mūriniais tvartais.

Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų  sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.

Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.

Skaityti daugiau: Raišupio mūšis

Morta Linkaitė - Jūra

Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros. 
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.

Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra

Dailidė Urbantas - Tauras

 Dailidė  Urbantas  - Tauras   gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps.   Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas.  Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos  ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas,  nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos  vadą  A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną -  Faustą į Žemaitijoje vykusį  apygardų vadų suvažiavimą.  Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės  štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos  atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo  rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu.  Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininkas.  1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai  baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.

Žuvo 1951m. vasario 15d.  Prienų raj.   Jaunonių k.   Talačkos  sodyboje  su dviem štabo pareigūnais:  Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium  Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku  ir  LLKS Gynybos pajėgų štabo  Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala.  Užkasimo vieta nežinoma.    Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.

 Aldona Vilutienė

Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse

Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas,  gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.

1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.

1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias. 

Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Tauro partizanų apygardos įkūrimas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.

Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.

Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.

1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas.  1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.

Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.

Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.

Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas

PALIŲ MŪŠIS

PALIŲ  MŪŠIS  vyko 1945 08 5 –15  (Marijampolės aps.)      1944m.    rudenį  Paliose, Buktos (Žaliosios) miške  ir Žuvinto ežero  salose  veikė keletas partizanų būrių. Juos visus  ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo  Lietuvos kariuomenės   maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).  

Vykdydami  SSRS  NKGB liaudies komisaro  L. Berijos įsakymą  „per dvi savaites baigti su „banditizmu“   NKVD suruošė  Palių ir Žuvinto ežero „valymą“.  1945 08 05 prasidėjo  Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra  unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko  didžiuliame  (5428 ha) pelkių  ir vandens masyve  ir truko  visą savaitę.

 Rugpiūčio 5d. rytą  Palias ir Žuvinto ežerą apsupo  Trečio  Baltarusijos  fronto Minsko  Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio  NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio  būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija.   Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas.     Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią  ginkluotės ir kariuomenės gausą,  nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė  nepastebimai trauktis  link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą.  Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai  Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai-  užėmė pozicijas  Paliose ir  keliose kitose ežero salose , kad galėtų  veikti staigiai, ir,  nepastebimai  plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.

Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS