Leonas gimė 1927 m. Kalesninkų km. Simno vlsč. Alytaus apsk. pavyzdingo dzūko ūkininko, turinčio 60 ha žemės ir auginančio 5- kis vaikus, šeimoje. Vyriausias sūnus Alfonsas,Lietuvos kariuomenės karininkas,sukūręs šeimą, tėviškėje negyveno. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, gresent areštui ar deportacijai, iš karo tarnybos pasitraukė į pogrindį. Vokiečių okupacijos metais veikė LLA gretose, buvo vienas jos organizatorių , dirbo štabe.
Vos prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, Tuinylos kaip “buožių” šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus ir per didįjį trėmimą 1948m. gegužės 22 dieną buvo ištremti, o turtas stribų išgrobstytas, pavyzdinga sodyba sunaikinta. Vežant į tremtį, Leonas pabėgo. Ilgai ir sunkiai skynėsi kelią į Lietuvą, kol galiausiai Ją pasiekė. Radęs suniokotą tėviškę, likęs be artimųjų, pradėjo slapstytis. Kad neatkreiptų koloborantų dėmesio, iš gimtų kraštų pasitraukė. Ilgai slapstėsi Vytautiškių kaime pas Antaną Marčiukaitį ir Milių. Dažnas svečias buvo Janušauskų, Gudzinevičių, Matusevičių ir kitose sodybose. Būdamas,paslaugus, linksmo būdo, gero karachterio, nepaprastai draugiškas,greitai įsigijo daug draugų,todėl kurį laiką ir gyveno tarp jų, dirbo, lankė šokius, mylėjo merginas ir jų buvo mylimas, kol neatsitiko tas, kas kiekvinam mylinčiam tėvynę ir neapkenčiančiam okupanto, tais laikais atsitikdavo: pakliuvo koloborantų akiratin. Prasidėjo persekiojimai, įtarinėjimai, skundimai, kol vieną kartą šokiuose, kurie vyko ištremto į Sibirą Lelevičiaus dvare,įsiveržė Krosnos strbai ir pradėjo tikrinti visų dokumentus. Leono dokumentų paprašė pats milicijos viršininkas Budrevičius, dokumentų Leonas kaip ir daugelis šokiuose buvusio jaunimo prie savęs neturėjo. Viršininkas pasirodė sukalbamas, liepė sekančią dieną prisistatyti su dokumentais į Krosną. Leonas tą pačią naktį išėjo į mišką, susirado Šarūno rinktinės partizanus ir tapo Varmo būrio kovotoju, davė priesaiką, pasirinko Kario slapyvardį. Tai buvo 1948 metų žiema. Buvo labai narsus, drąsus, pareigingas ir reiklus partizanas. Žuvo 1949 metų spalio 2- ą dieną prie Stebulių kaimo Kalniškės pamiškėje. Kartu žuvo Vytautas Neimanas – Jaunutis.
Skaityti daugiau: Vitas, Leonas Tuinyla
Šiandien minime vieno iš Tauro apygardos partizanų vadų Aleksandro Grybino - Fausto 70 -tas žūties metines.
Te ilsisi tautos Didžiavyris Viešpaties malonėje !

Gimė 1920 m.. mokytojo šeimoje Šakių apskrities Lukšiuose. Turėjo du brolius ir seserį. Baigęs Marijampolės mokytojų seminariją mokytojavo Liudvinave, Kalvarijoje,Lukšiuose.,Zyplių žemės ūkio mokykloje.Šaulių sąjungos narys. 1944m. artėjant frontui buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kovojo fronte.Vokietijai kapituliavus, bandant pasitraukti į Vakarus,buvo čekų sulaikytas. Grįžęs slapstėsi. 1945m. birželio 5d. įstojo į Stirnos rinktinės Lapės kuopą. 1946metais dalyvavo kuriant Tauro apygardos Žalgirio rinktinę. Birželio mėn. Paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu. Spalio mėn. jam suteiktas grandinio laipsnis, apdovanotas juosrele “ Už narsumą” 1947 05 12 paskirtas rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. Baigus mokomąją kuopą, suteiktas jaun. puskarininkio laipsnis, paskirtas Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku. 1948 m. spalio 8 d. tapo Tauro apygardos vadu. Dėl sumanumo ir tauraus būdo buvo įgijąs didelį partizanų vadovybės ir kovotojų pasitikėjimą. Žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui – Rymantui paskirtas 1948m. spalio 8 dieną Tauro apygardos vadu.
Skaityti daugiau: Aleksandras Grybinas – Faustas
Po partizanų spaudą pasižvalgius
Popierinės rožės
Pušyno viduryje dega laužas Jo malonioje šilumoje aplinkui susėdusi partizanų grupelė. Vieni išsiavę džiovina autus, o kiti šiaip šildosi. Visi po žygio išvargę su malonumu smaguriauja poilsio valandėle. Oras šaltas ir žiemos speigas be ugnelės gerokai įkyrėjo. Partizanai juokauja ir kalbasi įvairiomis temomis. Aplinkui siaučianti žiauri bolševikinė gūduma nepalaužia pasiryžėlių ūpo bei valios. Pradėjo snigti stambiomis snieguolėmis.
Kaip gražiai ir tikslingai Dievas surėdė gamtą. Smulkiausi padarėliai žino savo paskirtį ir neiškrypsta iš harmoningo visatos kelio. Štai kad ir maža snieguolė... Arba paimkime rožės žiedą, kaip jis kvepia, koks jis gražus. Ne veltui mūsų lietuvaitės taip jas myli. Dirbta gėlė neturi to grožio ir žavumo - prašneko Tauras. Tauro minties niekas nekritikavo. Užstojo tyla.
- Aš, broleliai, turiu kitą nuomonę apie dirbtinas rožes,- prabilo senyvas partizanas. jis išsiėmė užrašų knygelę ir, labai atsargiai versdamas lapus, surado mažą raudoną popierėlį.
- Žiūrėkite, šitą lapelį nešioju jau dveji metai. Jo nepamesiu, kol gyvas būsiu. Jis man kaip relikvija. Rodos, jaučiu jo gaivinančią šilumą. Didžiausiam nusiminime ir nelaimėje aš jį prisimenu.
Skaityti daugiau: Popierinės rožės

dailininko Jaronimo Čiuplio nutapytas paveikslas pavadinimu "Partizanai broliai Juozas - Kaributas ir Vincas - Žvalgas Borutos"
Vilkaviškio MGB operatyvinio skyriaus čekistai, savo agento Beržo pranešimu, suėmė partizanų ryšininką, einantį į Vytauto rinktinę ir rado pas jį žinių paketą. Kankinamas ryšininkas pasakė, kad Marijampolės raj., Kalvarijos vls., Gintautų kaime pas M. B .yra Tauro apygardos, Vytauto rinktinės štabo ryšių punktas ir ginklų sandėlis. Vilkaviškio mgėbistai susisiekė su Marijampolės saugumu. Tie į nurodytą sodybą pasiuntė savo agentą . Nenujausdamas kagėbistų klastos, šeimininkas paketą iš „ryšininko“ paėmė.
Vos tik išėjus paketo pateikėjui į sodybą sugužėjo čekistų ir stribų grupė. Smulkiai krėsdami sodybos pastatus tvarto kampe baudėjai surado ginklų slėptuvę. Suimamas šeimininkės sūnus- partizanų ryšininkas Balinis, ten buvęs Antanas Adamavičius ir šeimininkė.
Skaityti daugiau: KARIBUTO IR GEGUŽIO ŽŪTIS

Nuotraukoje iš kairės Valentinas Aleksa - Aras, Algirdas Akambakas - Perkūnas, Špicas, A. Povilaitis - Riešutas, Jonas Ivanauskas - Žemaitis ir Vytautas Šulskis - Laisvūnas.
Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės, Vasario 16- osios tėvūnijos grandies vadas Aras su grupės kovotojais Laužgirio miške, prie Aukštosios plynės durpyno įsirengė iš velėnos ir medžių šakų vasarišką slėptuvę. Kurį laiką vyrai čia po žygių ilsėjosi ramiai. Tik suimto ir kankinimų nepakėlusio partizano Kelmo išdavystė 1950m. rugsėjo 12 dieną atvedė Šakių vlsč. MGM garnizono ir ir 4 šaulių divizijos 353 šaulių pulko 3 bataliono pajėgas.
Nelaimei tą naktį Arą aplankę Žalgirio rinktinės štabo Maitinimo ir aprūpinimo grupės vadas Perkūnas su kovotoju Laisvūnu pasiliko dienoti.
Sargybiniui pranešus, kad slėptuvę supa baudėjai, vyrai stojo į mūšį. Įnirtingos kautynės truko ne ilgai,- jėgos buvo labai nelygios. Žuvo 5 partizanai, Jonas Ivanauskas - Žemaitis sužeistas paimtas į nelaisvę.
Skaityti daugiau: KAUTYNĖS LAUŽGIRIO MIŠKE
Čėpla Jonas gimęs 1919m. Elveriškių k. Lazdijų rajone prie gražaus Rudaminos piliakalnio vienas iš 5 –ų brolių kovojusių už Lietuvos laisvę partizanų gretose.
Dvyniai Jonas ir Antanas taip pat nutarė nevergauti okupantui, pasirinko sunkią partizano dalią. Partizanavo Trakiškės, Susninkų, Girelės, Kalniškės miškuose.
Jonas viename mūšyje prie Kalniškės miško buvo sužeistas, gydėsi Virbalų kaime Rudaminos vlsč. Pas Stanulį, bunkeryje. 1945.09.06. į bunkerį, kur gulėjo sužeistas Jonas, įsiveržė stribai su rusais. Jonas dar nepajėgė atsišaudyti. Jį paėmė gyvą. Stanulis išėjo į stribus.
Ilgą laiką Jono likimą dengė paslaptis. Tardomasis dingo be pėdsakų. Žmonės kalbėjo įvairiai. Roglytė- Paplauskienė Magdalena, kurią kartu vežė į Vilnių, o paskui į lagerius, Jono seseriai Onutei pasakojo , kad Jonuką mačiusi Pečioroje, kai vežė etapu kalinius. Deja, jokios žinelės. Sesuo net per Raudonąjį Kryžių ieškojo – veltui. Tik Atgimimo vėjams papūtus, kaip buvo masiškai ieškoma žuvusiųjų Laisvės kovotojų palaikų ir atrasta Tuskulėnų kapavietė Vilniuje, tarp daugiau kaip 700 šimtų nukankintų ir sušaudytų ilsisi ir Jonuko palaikai.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus vedėjos A. Vilutienė 2000 metais kreipėsi į LGGRTC , kad būtų greta kitų, kankintų ir sušaudytų Vilniaus KGB rūsiuose, pavardžių iškalta pastato sienoje ir Jono Čėplos pavardė. Prašymas patenkintas.
Skaityti daugiau: Čėpla Jonas
Eleonora Lazauskaitė gimė 1926m. Cykakalnio k.,Marijampolės vls. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Tai santūri, rami, pagrindinį dėmesį skirianti mokslui bei knygoms. Mokėsi labai gerai.Nuo vaikystės domėjosi medicina ir, 1945m. baigusi gimnaziją, pasirinko studijas Kauno Medicinos institute.. Tačiau įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę- tapti diplomuota gydytoja Leonorai nebuvo lemta. Broliui pradėjus slapstytis, saugumas pradėjo persekioti ir Leonorą. Teko palikti studijas ir grįžti į tėviškę.
Lazauskų sodyboje buvo įrengta slėptuvė, kurioje slėpėsi ne tik brolis, bet ir kiti partizanai, Eleonora tapo jų ryšininke. Namai buvo nuolat sekami, daromos dažnos kratos ir susišaudymas su okupantu, po kurio Lazauskų šeimą ištiko tūkstančių lietuvių likimas; liko be pastogės, teko slapstytis. Eleonora tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizane – Ramune, tauro apygardos štabo darbuotoja – mašininke.. Žuvo išduota kartu su apygardos štabo viršininku Mykolu Žilioniu – Plunksna,Avikilų k. pas Leonavičių štabo bunkeryje.
Mykolas Žilionis – Plunksna g. 1918m. Šilavoto k. Liudvinavo vls. Išsilavinimas aukštasis. Buvęs šaulių būrio vadas . Dėl šios priežasties Lietuvą okupavus bolševikams teko slapstytis. Vytauto rinktinės partizanu tapo 1946m. pradžioje. Rinktinės adjutantas, Ūkio skyriaus viršininkas, o nuo balandžio 28d. paskirtas rinktinės štabo viršininku Brolių teismo pirmininkas. Nuo 1947 08 20 apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas.
1947m. rugsėjo 3 –sios vėlai naktį grįžęs iš žygio pavalgęs nuėjo į slėptuvę pailsėti. O kagėbistai, išdaviko pėdomis sekė ir apsupo štabo bunkerį įrengtą Avikilų k. pas ūkininkus Leonavičius Slėptuvėje buvo ir štabo mašininkė Eleonora Lazauskaitė - Ramunė. Abu nelygioje kovoje žuvo.
Aldona Vilutienė
Leonavičius Algirdas – Vytis gimė 1926m. Šilosėduose, Šėtos vls., Kėdainių aps.
Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Bestudijuodamas įsijungė į pogrindinę veiklą.
Kad išvengtų arešto pabaigoje 1945m. pasitraukė į mišką. Tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanu Vyčiu. 1946m. paskirtas būrio vadu, o 1947m. – kuopos vadu. Balandžio mėn. greta einamų pareigų dar paskirtas Vytauto rinktinės apginklavimo ir susisiekimo poskyrio viršininku. Tai labai gabus, sumanus, pasižymėjąs kautynėse greita orientacija ir narsumu. Jam žuvus, kuopa jo garbei pavadinta Vyčio vardu.
Žuvo 1948 09 01 Vaisbūnišių k. Keturvalakių vls. Vilkaviškio aps. Kartu žuvo Juozas Karasevičius – Erškėtis. g.1928m. Trampinių k.Liubavo vls.
Nuotraukoje iš kairės: Juozas Bubnys – Valius, Karasevičius Juozas – Erškėtis, Helmutas Greseris- Garnys ir Algirdas Leonavičius - Vytis
Aldona Vilutienė
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.

Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
1950 metais Tauro apygardoje žuvus 109 partizanams ir trims rinktinių vadams. Du Vytautas Gavėnas - Vampyras ir Algimantas Matusevičius - Neptūnas - Vytauto rinktinės.

LDK Vytauto partizanų gretos labai išretėjo. Nuo 1951m. vasario šioje rinktinėje veikė tik dvi tėvūnijos: Ąžuolo ir Kęstučio. Rinktinei vadovavo Antanas Grikietis - Slapukas, dabar slapyvardį pakeitęs į Vidmantas. Ąžuolo tėvūnijos vadas - Algimantas Rutkauskas – Miškinis; Kęstučio - Albinas Valeras Bieliūnas – Kabelis. KGB siekdami kuo greičiau užgniaužti partizaninį judėjimą Suvalkijoje 1951metais sudarė agentų - smogikų grupę ir pasiuntė juos susisiekti su Vytauto rinktinės partizanais. Išgirdęs apie apylinkėse pasirodžiusius partizanus Kęstučio tėvūnijos vadas Kabelis su adjutantu Skirgaila - Albinu Naviku nuvyko į susitikimą Šilbalių kaime Vilkaviškio raj. pas Antaną Bieliauską. Čia aptariant susijungimo planus, Kabelis netikėtai buvo stipraus smūgio apsvaigintas. Per susišaudymą žuvo Skirgaila ir sodybos šeimininkas. Surištas Kabelis buvo nuvežtas į Vilkaviškio KGB. Nepakeldamas žiaurių kankinimų Kabelis palūžo. Jau po savaitės Kabelis nuveda čekistus į savo artimiausių draugų Kęstučio tėvūnijos partizanų bunkerį Trilaukio kaime, Pajevonio vlsč.. Nelygioje kovoje Su kelis kartus gausesniu priešu žuvo Bronius Bobina – Patrimpas, Pranas Ruseckas – Drugys, Jonas Misiukevičius – Arūnas, Gintautas Navickas - Dudutis, Benius Gataveckas- Verpetas.
Skaityti daugiau: Paskutinieji LDK Vytauto rinktinės partizanai
Mūšis įvyko 1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Karčiauskų sodyboje. Jo metu mūriniame tvarte įsitvirtinę septyni Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai, pastebėję, kad yra apsupti gausių NKVD pajėgų ir supratę savo beviltišką padėtį didvyriškai priešinosi ir sugebėjo nukauti net 67 vidaus kariuomenės karius. Tarp jų ir kelis aukšto rango karininkus.
Brėkštanti diena buvo tikrai baisi. Partizanai jau 3 dienas vaikomi enkavėdistų, nutarė užsukti į kairėje dunksančią Karčiauskų sodybą su mūriniais tvartais.
Apie pietus partizanai pastebėjo keliasdešimt bolševikų grupę, artėjančią prie Karčiauskų sodybos. Būrio vadas Liūtas skubiai davė komandą trauktis priešinga kryptimi. Partizanai manė, kad dengiantis trobesiais pavyks laimingai, nepastebėtiems pasitraukti, nes norėjo išvengti kautynių. Tačiau, atsitolinę nuo sodybos per keliasdešimt metrų, pastebėjo, kad ir kitoj pusėj jau esama išsidėsčiusių bolševikų. Buvo aišku, kad jie jau apsupti. Partizanai pasitraukė atgal į sodybą ir susimetė į mūrinį tvartą. Pasidalinę barais, prie langų pasiruošė kautynėms.
Jų neapykanta priešui buvo be ribų, kaip lygiai besaikis buvo jų užsidegimas karžygiškai kovoti šiomis paskutinėmis gyvenimo valandomis, nes gyviems išlikti jau jokios vilties nebuvo. Kraujas virė gyslose paleisti ugnį, akyliais žvilgsniais sekant kiekvieną bolševikų judėjimą. Bolševikai gi nesiskubino jų pulti, bet laukė, kol pritraukė kelis šimtus kareivių ir sudarė kelis apsupimo žiedus.
Skaityti daugiau: Raišupio mūšis
Minint Juozo Lukšos - Skirmanto (Lietuvoje Daumantu vadinosi jo draugas Kazimieras Varkala) gimimo metines būtų nusikaltimas neprisiminti jo pagrindinės ryšininkės Mortos Linkaitės - Jūros.
Morta Linkaitė gimė 1927m. Pributkio km. Skriaudžių apyl. Marijampolės apskr., gausioje 7-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo 15ha. žemės pavyzdingą ūkelį. Vaikai buvo auklėjami patriotine dvasia. Sūnus Kajetonas Lietuvos kariuomenės karininkas. Morta mokėsi Marijampolės Mokytojų seminarijoje. 1946m. už antitarybinių atsišaukimų platinimą iš Seminarijos buvo pašalinta.
Grįžusi į tėviškę Morta įsitraukė į pogrindinę veiklą, juo lab, kad čia veikentys Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai buvo savi, pažįstami nuo vaikystės savo ir aplinkinių kaimų vyrai. Netrukus Linkų sodyboje buvo įrengta štabo slėptuvė. Morta tapo asmenine Juozo Lukšos – Skirmanto ryšininke tarp rinktinės ir apygardos štabo. Davė priesaiką, pasirinko slapyvardį “ Jūra”, nors Skirmantas ir jo bendražygiai vadindavo ją Gėlele, Mortele.
Morta visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl Lietuvos Laisvės. Jos gyvenimas, kova ir kančia – žygdarbis Lietuvai. Kiek kartų buvus suimta, kankinama, tardoma, laikoma lediniame vandenyje, nė karto neišdavė, ne palūžo. Jų namuose nuolat rasdavo prieglobstį partizanai. Čia jie gydėsi žaizdas, ilsėjosi po mūšių, o Skirmantas – Juozas Lukša gaudavo visas jam reikalingas žinias ir užsitarnavo jos meilę, kuri iškerojo į gražų abipusį džiaugsmą, ilgesį, laukimą, ir tikslą, kuriam,deja, išsipildyti nebuvo lemta.
Mortelę suėmė 1949m. prie Skriaudžių kapinių, skubančią su ryšiu, iš Skirmanto gautomis direktyvomis. Ir šį kartą kankinama liko ištikima priesaikai ir kovos draugams.
Skaityti daugiau: Morta Linkaitė - Jūra
Dailidė Urbantas - Tauras gimė 1921m. Pervazninkų k. Kidulių vls., Šakių aps. Nuo 1946 11 09. Žalgirio rinktinės partizanas. Iki 1947m. gegužės mėn. Žalgirio rinktinės V. Kudirkos kuopos ll – o būrio būrininkas, nuo gegužės 12d. kuopos vadas, nuo 1948m. balandžio 2 d. – Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas . Metų pabaigoje lydėjo Dainavos apygardos vadą A. Ramanauską – Vanagą ir Tauro apygardos vadą A. Grybiną - Faustą į Žemaitijoje vykusį apygardų vadų suvažiavimą. Grįžus į apygardą nuo 1949 m. birželio 1 d. –rinktinės štabo viršininkas , nuo tų pačių metų rugpjūčio mėn. Tauro apygardos atstovas Pietų Lietuvos srities štabe. Nuo rugsėjo mėn. paskirtas Pietų Lietuvos srities štabo Ūkio skyriaus viršininku ir Srities vado adjutantu. Nuo 1950 01 30 LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininkas. 1947m. rugpjūčio mėn. labai gerai baigė mokomąją kuopą, jam suteiktas jaunesnio puskarininkio laipsnis, apdovanotas vardiniu laikrodžiu ir pagyrimo raštu.
Žuvo 1951m. vasario 15d. Prienų raj. Jaunonių k. Talačkos sodyboje su dviem štabo pareigūnais: Kostu Baliukevičiumi – Rainiu, Tylium Pietų Lietuvos srities štabo Žvalgybos skyriaus viršininku ir LLKS Gynybos pajėgų štabo Ūkio skyriaus viršininku Motiejum Jarušiavičium – Lakštingala. Užkasimo vieta nežinoma. Šeima ištremta į Sibirą, sodyba sunaikinta.
Aldona Vilutienė
Nuotraukoje: Urbantui Dailidei, paminklas Jaunonių kapinėse
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
1948 m. balandžio 28 d., žuvus apygardos štabo viršininkui ir Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui, paskirtas Žalgirio rinktinės vadu. Iki 1948 m. spalio 8 d. laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Vėliau jas perdavė Aleksandrui Grybinui-Faustui.
1949 m. spalio 25 d. Pietų Lietuvos partizanų srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu ltn. Saidokas buvo paskirtas nuo lapkričio 1 d. laikinai eiti Tauro apygardos vado pareigas, o 1950 m. sausio 25 d. Tauro apygardos vadu, jo slapyvardis Saidokas pakeistas į Karijotą. Nors partizaninis judėjimas tuo metu buvo jau priblėsęs, V. Vitkauskas aktyviai ėmėsi darbo. Jausdamas, kad partizaninis judėjimas artėja prie pabaigos, jis peržiūrėjo apygardos archyvą, žuvusių partizanų bylas ir apie juos surinktas žinias.
Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas- Saidokas

Suvalkijoje pirmieji partizanų būriai pradėjo veikti 1944m. vasarą, vos praėjus frontui. Iš atskirų grupių ir grupelių greitai susidarė kovotojų junginiai, pajėgūs pasipriešinti okupanto kariuomenės daliniams.
Plečiantis ginkluotai kovai, prireikė derinti atskirų grupių veikimą, jungtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją.
Išlikę dokumentai atspindi Tauro apygardos kūrimąsi ir veiklą, o taip pat pastangas sudaryti visos Lietuvos partizanus vienijančią aukščiausią vadovybę.
1945m. liepos 19 dienos posėdyje Skardupių parapijos klebonijoje, kunigo Antano Yliaus iniciatyva, dalyvaujant partizanams kūrėjams, buvo įsteigtas partizanų štabas. Jo viršininku buvo išrinktas kpt. Leonas Taunys – Kovas. 1945m. vasarą buvo sudaryta laikina partizanų vadovybė, parengtas laikinas partizanų statutas, užmegsti ryšiai su partizanų daliniais.
Tauro partizanų apygardos steigiamasis susirinkimas įvyko 1945m. rugpiūčio 15 dieną, aukščiau minėtoje Skardupių klebonijoje. Inicatorius Skardupių parapijos klebonas kun. Antanas Ylius. Susirinkimo metu buvo sudaryta apygardos vadovybė. Jos vadu paskirtas kpt. Leonas. Taunys – Kovas. Apygardos ribos: Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ir Lazdijų apskritys, o taip pat Alytaus ir Kauno apskričių dalys, esančios kairiajame Nemuno krante. Partizanų daliniai buvo suskirstyti į 5-as rinktines. Buvo apibrėžtos rinktinių ribos, paskirti vadai, numatyti ryšių punktai. Apygarda buvo pavadinta Tauro partizanų apygarda.
Tauro apygardos partizanai leido laikraščius “Laisvės žvalgas” ir “Girios balsas”.
Skaityti daugiau: Tauro partizanų apygardos įkūrimas

PALIŲ MŪŠIS vyko 1945 08 5 –15 (Marijampolės aps.) 1944m. rudenį Paliose, Buktos (Žaliosios) miške ir Žuvinto ežero salose veikė keletas partizanų būrių. Juos visus ( apie 150 vyrų) į bendrą dalinį apjungė ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės maj. S. Staniškis (slap. Antanaitis, Litas).
Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą „per dvi savaites baigti su „banditizmu“ NKVD suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. 1945 08 05 prasidėjo Palių - Žuvinto ežero mūšis. Šis mūšis yra unikalus partizaninio pasipriešinimo istorijoje, nes jis vyko didžiuliame (5428 ha) pelkių ir vandens masyve ir truko visą savaitę.
Rugpiūčio 5d. rytą Palias ir Žuvinto ežerą apsupo Trečio Baltarusijos fronto Minsko Raudonosios žvaigždės ordino 132-ojo pasienio NKVD pulkas, ir spec. junginio pasienio būrio pajėgos. Į pagalbą buvo iškviesta reguliarios sausumos kariuomenės daliniai, šarvuočiai, aviacija. Žvalgybiniai lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas vietas. Dalinio vadas S. Staniškis , matydamas tokią ginkluotės ir kariuomenės gausą, nusprendęs mūšyje išvengti tiesioginio susidūrimo, dalinį išskirstė į būrius. Dzūkų būriui įsakė nepastebimai trauktis link Buktos (Žaliosios) miško ir ten užėmus atatinkamas pozicijas, pasiruošti sutikti priešą. Šarūno būrys užsimaskavo ir pasiruošė gynybai Didžioje Žuvinto ežero saloje, likusieji partizanų būriai- užėmė pozicijas Paliose ir keliose kitose ežero salose , kad galėtų veikti staigiai, ir, nepastebimai plaukiojančių salų (kinių) priedangoje, pasitraukti.
Skaityti daugiau: PALIŲ MŪŠIS